O ji tikrai karšta!. Jennifer Hayward

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ style="font-size:15px;">      Ji sunkiai nurijo seiles.

      – Ką jie sakė? Kiek laiko tai užtruks?

      – Kelias valandas.

      – Negaliu sėdėti čia taip ilgai, – tarė gręždama jį žvilgsniu. – Negaliu pakęsti liftų.

      Aleksas paėmė ją už rankų. Moters delnai buvo drėgni, ji pati virpėjo kaip epušės lapas.

      – Klausyk… – tarstelėjo jis kilstelėjęs antakius. – Kuo tu vardu?

      – Izė.

      – Izė?

      – Izabelė, – paaiškino ji išsiblaškiusi. – Bet dauguma mane vadina Ize.

      – Izabele, – griežtai, bet užtikrintai tarė jis, nusprendęs į moterį kreiptis pilnu vardu. – Pažadu, kad viskas bus gerai. Meistrai nuolat susiduria su tokiomis problemomis. Jie atsiųs čia visą komandą, išsiaiškins, kaip mus ištraukti, ir po kelių valandų kvatosiesi prisiminusi, kas nutiko.

      Izabelė žvelgė į jį taip, tarsi jam būtų išdygusi antra galva.

      – Na, gerai, – nusileido jis. – Bet supranti, ką turiu galvoje. Viskas bus gerai. Pažadu.

      Moteris ilgokai jį stebėjo kandžiodama lūpą.

      – Tu tuo tikras? Mes nenugarmėsime žemyn?

      – Taip, tikras.

      Ji kilstelėjo smakrą.

      – Gerai. Man pavyks.

      – Šaunuolė.

      Izabelė suspaudė lūpas.

      – Kadangi tik tavo dėka dar neišėjau iš proto, galėtum pasakyti man savo vardą.

      – Aleksas, – tarė jis paleisdamas jos rankas ir stodamasis ant kojų. Pastebėjęs besimėtančią jos rankinę, pakėlė. – Ar turi ką nors, kas sumažintų tinstantį guzą tau ant kaktos?

      Ji papurtė galvą.

      – Nemanau.

      – Ar galiu pažiūrėti?

      Moteris linktelėjo.

      Aleksas atsisėdo šalia ir ėmė apžiūrinėti rankinės turinį. Rankinė buvo nuostabus pavyzdys, kiek daug moteris gali sutalpinti keliuose kubiniuose coliuose odos. Šokoladas, vanduo, knygos, plaukų šepetys, pilnas buteliukas aspirino…

      – Gal geriau pasakyk, ko čia nėra? – sausai tarstelėjo jis. – Niekada nesuprasiu, kodėl jūs, moterys, jaučiate poreikį su savimi tampytis pusę gyvenimo. Ant kiekvieno kampo yra vaistinė.

      Izabelė tik suraukė nosį.

      – Truputį perdedi.

      Jis ištraukė pūkų surinkimo šepetį.

      – Rimtai? Būtina nešiotis pūkų surinkimo šepetį?

      Jos skruostus išmušė raudonis.

      – Ar esi kada sėdėjęs ant katės apterštos sofos juodos vilnos sijonu?

      – Na ne… – nutęsė jis. – Čia mane pričiupai, – tarė traukdamas vis dar šaltą skardinę gėrimo. – O kaip šitas? Gal padėtų?

      – Palauk, – aiktelėjo ji sėsdamasi. – Mano lėktuvas pakils po kelių valandų.

      – Mano taip pat, – atsakė jis niūriai. – Manau, galime net neabejoti, kad nespėsime.

      – Bet aš privalau, – pratrūko ji. – Rytoj ryte Manhatane turiu dalyvauti darbo pokalbyje.

      – Turėsi pasikeisti skrydį, – atsakė jis paduodamas jai skardinę. – Tikiuosi, kad šį vakarą bus dar vienas.

      Moteris sunerimusi žvilgtelėjo į laikrodį. Jis dirstelėjo į savo. Be penkiolikos trečia. Jokiais būdais nespės į skrydį į Niujorką. Prasti popieriai. Frenkas Meseris mėgina sužlugdyti jo kompaniją, jis dirba lyg gesintų gaisrus, o jo kompanijos lėktuvas laukė Hitrou oro uoste, paruoštas komerciniam skrydžiui.

      – Ai, – krūptelėjo ji priglaudusi skardinę prie kiaušinio dydžio guzo ant kaktos. Aleksas pasilenkė ir kilstelėjęs jos smakrą apžiūrėjo patinimą. – Kurį laiką vaikščiosi su mėlyne, bet reikia tikėtis, kad tuo ir atsipirksi.

      Izė stebeilijo į jį didelėmis, išgąsčio kupinomis akimis, kurios turėjo jį atstumti, tačiau dabar jis tik žvelgė į ilgas blakstienas, migdolų formos egzotiškas akis ir putlias lūpas, kurios, panaudojus jas tinkamai, nuskraidintų jį į mėnulį ir atgal.

      Ką, po velniais, jis galvoja? Aleksas paleido jos smakrą ir pasitraukė. Vestibiulyje ji aiškiai parodė, kad jis jai patinka. Žinoma, pats taip pat ją pastebėjo. O kaipgi kitaip? Sutrikusi, išsigandusi mikčiojo kažką į savo mobilųjį vos gaudydama kvapą. Buvo nesunku įsivaizduoti ją savo lovoje. Toks kūnas… Be drabužių jos apvalumai atrodytų dar geriau, bet Aleksas greitai papurtė galvą ir nusisuko. Jei taip galvos, neištvers kelių valandų uždarytas su ja mažoje dėžutėje.

      – Aleksai?

      Ji tiesė jam buteliuką vandens, atrodė dar labiau išraudusi.

      – Nori?

      Jis paėmė vandenį. Gal bent atvėsins sukilusias aistras? Iš jos rankinės iškrito knyga minkštais viršeliais. Ant viršelio buvo pusnuogė moteris vyro apnuoginta krūtine glėbyje.

      Aleksas ją pakėlė.

      – Skaitai tokias knygas? – pašaipiai paklausė jis.

      – Taip, – šaltai atrėžė Izė. – Gal gali atiduoti?

      Aleksas apsimetė, kad nemato jos ištiesto delno, ir pavartė knygą.

      – Atrodo nepadoriai… ar moterims tai patinka?

      – O tu savo portfelyje tikriausiai nešiojiesi Otelą, – karčiai atšovė Izė vėl mėgindama paimti knygą, bet jis kilstelėjo ją aukštyn.

      – Tiesą sakant, Didžiuosius lūkesčius. Nori pavartyti?

      Izabelė pervėrė jį žvilgsniu.

      – Gal juokauji.

      Aleksas rankomis pasirėmė į grindis ir atsistojo. Mergina vėl ištiesė ranką gaudydama knygą, bet nesėkmingai.

      – Na, gerai, tikiu tavimi. Jau pasijuokei. Gal galėčiau atgauti savo knygą?

      Jis pažvelgė jai į akis.

      – Ji iš tiesų nepadori, ar ne?

      Moteris pasipiktinusi СКАЧАТЬ