Viliojantis iššūkis. Lori Foster

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ viliojančią? Širdis, rodės, tuoj iššoks iš krūtinės. Nusivylęs tyliai nusikeikė.

      Džosė Džekson – apgavikė. Nepaisant stulbinamos išvaizdos, gundomų žodžių ir gestų, ji iš tikrųjų labiau tiktų Bobui. Tačiau nuo šios minties Niką net supykino. Sau prisiekė, kad Bobas jos niekada nepalies. Jis neleis.

      Nikas pažinojo moteris. Pradėjo jas tyrinėti vos sulaukęs paauglystės. Suprato, kuo geros, kokį švelnumą ir malonumą gali suteikti. O iš savo motinos ir pamotės patyrė, koks blogis gali jose slypėti, žinojo, kaip jos moka manipuliuoti ir apsimetinėti.

      Ši meilutė kažką rezga. Vis dėlto Nikas dar niekada nebuvo atsisakęs priimti iššūkį – ypač tokį viliojantį. Nutaisęs šypseną jis paglostė jos skruostą ir smilkinį.

      – Mieloji, abu žinome, ko norime, tai gal eikime iš čia ir susiraskime ramią vietelę?

      Jis laukė, kad ji atsisakys, nepasiduos provokuojama. Tada turės viską paaiškinti. Paskui ir jis prisipažins. Abu galės pradėti nuo pradžių, skirs daugiau laiko vienas kitam pažinti. Akimirką tikrai atrodė, kad ji atsisakys.

      Tačiau Džosė išmušė jį iš vėžių, linktelėjusi galva ir tyliai, nedrąsiai sušnibždėjusi:

      – Rodyk kelią.

      O, taip. Jis tikrai parodys kelią. Tiesiai į beprotybę. Nikas nemėgo skubinti moterų gultis į lovą, tik jau ne praėjus vos kelioms minutėms po pažinties. Jis – ne kvailys. Vis dėlto paėmė ištiestą ranką ir pasuko išėjimo link. Su kiekvienu žingsniu per kūną nuvilnydavo nauja jaudulio banga.

      Jaudulys ir įsitikinimas, kad netrukus padarys didžiulę taktinę klaidą, dėl kurios vėliau labai gailėsis, niekaip neįstengė jo sustabdyti.

      2

      – Atvažiavai automobiliu?

      – Ne, na… taksi.

      Kadangi jos mašina paprasta ir praktiška, kaip ir ji pati, būtų iš karto išsidavusi. Tada nesuveiktų susikurtas planas ir Džosė prarastų šią puikią galimybę. Pagalvojusi apie tai net užsimerkė tikėdamasi, kad taip nenutiks.

      – Vadinasi, vešiu aš.

      – Gerai, – iš susijaudinimo Džosė vos prakalbėjo.

      Ji nusprendė suvaidinti vaidmenį ir dabar įgyvendins savo sumanymą. Su šiuo žavingu, seksualiu vyru, kurį surado sesuo. Neįtikėtina. Galbūt Siuzana pradėjo geriau ją suprasti? Reikės jai padėkoti… Ne, nedėkos. Ji vis tiek nenori, kad kiti kištųsi į jos gyvenimą ir organizuotų pasimatymus su nepažįstamais žmonėmis. Pats laikas uždrausti tokį savavališką elgesį. Be to, jei tik sesė žinotų, koks neįtikėtinas Bobas Morisonas, tikrai nenorėtų, kad Džosė su juo dar kada nors pasimatytų. Aišku, ji nepritartų tokiam jųdviejų sumanymui išeiti iš baro ir daryti visus tuos nuostabius dalykus, apie kuriuos Siuzana nedrįstų nė svajoti.

      Džosė net nebuvo tikra, ar pati sau pritaria. Paprastai tokie dalykai jai nenutikdavo. Vyrai jos nepastebėdavo. Visada tai žinojo. Tačiau dabar viskas atrodė taip paprasta ir natūralu. Niekad nelaikė savęs impulsyvia, bet ir nesulaukė tokių vyrų kaip Bobas dėmesio. Jis ne tik išsiskyrė neįtikėtinai seksualia išvaizda. Svarbiausia šypsena. Nuo geidulingų lūpų Džosė pasijuto tokia ypatinga. Be to, nuo pirmos jų susitikimo minutės Bobas, regis, negalėjo atplėšti nuo jos akių. Kai jis švelniai laikė ją glėbyje, ji juto, kaip virpa jo rankos, ir suprato, kad ir jis apimtas beprotiškos aistros. Bobas kalbėjo žemu dusliu balsu, o žodžiai skambėjo įtikinamai, kai sakė, kad jos trokšta.

      Džosei užteko vien žvilgtelėti į jį, ir širdis nusirito į užkulnius, tarsi būtų iššokusi iš lėktuvo ir jai nerūpėtų, kur nusileis. Visą gyvenimą elgėsi apdairiai, stengėsi įtikti tėvams, o po jų mirties – seseriai. Jei Džosei kas nors nepavykdavo, Siuzana išgyvendavo tai kaip asmeninę nesėkmę. Taigi Džosė tol stengdavosi, kol įtikdavo. Siuzana galėjo didžiuotis padoriu, garbingu sesers elgesiu ir noru visur pirmauti. Džosė ir pati jautėsi gana laiminga, galėdama nuolat atlikti šį vaidmenį.

      Tačiau dabar atsirado galimybė paragauti laukinio, beprotiško gyvenimo, atitrūkti nuo grandinės ir patirti tikrų nuotykių. Taip smagu bent retkarčiais pasielgti spontaniškai. Žmogiška prigimtis paėmė viršų, nuo siautėjančių hormonų ją pylė karštis, ji nežinia ko virpėjo ir nerimavo. Nors kartą Džosė buvo pasiryžusi atsiduoti jausmams.

      – Negi tau nerūpi, kur tave vežuosi?

      Džosė stabtelėjo, nustebinta akivaizdaus jo susierzinimo. Jis staiga tapo tylus ir paniuręs. Kai atsisuko, Džosė pamatė žemai nuleistus tamsius antakius ir dailią burną, dabar virtusią siauru brūkšniu. Iki šiol jis tik šypsojosi ir gundė stulbinamais, širdį tirpdomais bučiniais, o dabar atrodė supykęs. Ji atsargiai žingtelėjo atgal.

      – Kas nutiko?

      Jis įsmeigė akis į ją, su pasibjaurėjimu kažką sumurmėjo ir persibraukė ranka per tamsius kaip naktis plaukus, kurie ir liko susitaršę.

      – Nieko! Atleisk, – sumurmėjo jis ir ištiesė jai delną laukdamas.

      Džosė abejodama prikando lūpą, tačiau jausmai, labai įvairūs jausmai, liepsnojo sieloje ir reikalavo dėmesio. Buvo nauja ir nuostabu taip trokšti vyro ir žinoti, kad jausmas abipusis. Po sukrėtimo, kurį patyrė mirus tėvams, užsisklendė savyje ir leido Siuzanai – iš prigimties pasitikinčiai savimi ir susitvardančiai – valdyti jos gyvenimą. Kaip vyresnioji sesuo, Siuzana buvo pasirengusi viskuo padėti ir apsaugoti nuo visų gyvenimo rūpesčių. Ji padėjo Džosei baigti vidurinę mokyklą, vėliau koledžą, netgi pati atsisakė siekti aukštesnio išsilavinimo, kad suteiktų sesei visa, kas geriausia. Padėjo jai darbe, o dabar, aišku, jos tikslas – ištekinti jaunėlę už tinkamo vyro.

      Jei ne Siuzana, Džosė būtų buvusi visiškai vieniša šiame pasaulyje. Ji niekada nepamiršo, kiek daug skolinga sesei. Tačiau nenorėjo susituokti ir ramiai gyventi su kokiu nors nuobodžiu verslininku. Troško to paties kaip ir visos jaunos merginos – romantikos, jaudulio ir linksmybių. Tiesiog gana vėlai tai suprato.

      Jis sakė, kad yra nepavojingas ir ji gali jo nesibaiminti. Džosė turėjo tuo patikėti, nes sesuo jokiu būdu nebūtų surengusi pasimatymo su nepatikimu vyru. Siuzanos reikalavimai buvo dideli, netgi sunkiai įgyvendinami, taigi jis tikriausiai patikimas žmogus, nors pats sako priešingai. Džosė šyptelėjo ir padavė jam ranką.

      Jo pirštai, šilti ir tvirti, suėmė ranką. Žiūrėdamas į ją, pakėlė ir pabučiavo krumplius. Vien nuo šio prisilietimo ją perliejo jaudulio banga. Šiltas ir drėgnas liežuvis palietė odą, lyžtelėjo tarpelį tarp vidurinio ir bevardžio pirštų, ir Džosė pajuto kylančią aistrą. Ji vos nesudejavo.

      Dabar jo akyse spindėjo pasitikėjimas savimi ir nuojautos jaudulys.

      – Eime.

      Džosė apsilaižė perdžiūvusias lūpas.

      – Dar nepasakei, kur važiuosime.

      – Į ramią, nuošalią vietelę. Noriu būti su tavimi vienumoje, Džose.

      Ji vėl sunerimusi stabtelėjo. Jis aiškiai norėjo valdyti padėtį, tačiau tai – jos СКАЧАТЬ