Slaptos fantazijos. Carly Phillips

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ į viešumą, kristų šešėlis ir ant Džuljetos tėvo, jo sprendimai ir pasirinkimas atrodytų įtartini, užtemdytų viską, ką jis gero padarė per savo kadenciją.

      Džilijana sukando dantis.

      – Jis pasitiki tavo meile tėvui.

      – Tik jau ne mano meile jam. – Džuljeta šaižiai nusikvatojo. – Arba tuo, kas iš tos meilės liko.

      Džuljeta manė, kad per draugystės metus jie prisirišo vienas prie kito ir juos sieja abipusis supratimas. Net kai kilo skandalas dėl Stiuarto verslo partnerio, kongreso nario Heivudo, kuris esą plovė mafijos pinigus per jų bendrą importo ir eksporto įmonę „Coffee Connections", Džuljeta tikėjo kaltę neigiančiu sužadėtiniu. Ji neužmerkė akių prieš tiesą. Tiesiog kaip ir tėvas tikėjo Stiuarto sąžiningumu. Kadangi bendrininko etiketė jam neprilipo, o kongreso narys Heivudas vėliau buvo išteisintas, Džuljeta patikėjo savo nuojauta.

      Ir kaip ji klydo. Vėl. Džuljeta užklupo Stiuartą nusikaltimo vietoje. Išgirdo jo ir verslo partnerio, garsaus mafijos vadeivos, slaptą pokalbį bažnyčioje likus vos kelioms minutėms iki jųdviejų su Stiuartu vestuvių.

      Džuljetai atsivėrė akys. Perpratusi Stiuarto melą, ji stojo akistaton su juo ir pasišalino. Nors tėvai palaikė dukros sprendimą ir supratingai nieko neklausinėjo, Džuljeta žinojo, kad jie laukia paaiškinimo.

      Džilijana atsiduso.

      – Mes abi suprantame, jog visa tai reikia laikyti paslaptyje, kol sugalvosi planą. Man tik nepatinka, kad Stiuartas leidžia spaudai talžyti tave klijuojant Pabėgusios nuotakos etiketę. Ji paėmė vaizdajuostę su to paties pavadinimo filmu.

      – Galėtum turėti panašius plaukus. Ar minėjau, kad man patinka garbanos? – Ji perbraukė delnu susuktą ilgą Džuljetos sruogą. – Būčiau amžinai dėkinga. Turint galvoje, jog tai paskutinis kartas, kai turiu kelias valandas tiesinti plaukus džiovintuvu, kad jie taptų panašūs į taviškius ir mums pavyktų apmulkinti žurnalistus.

      – Ačiū. – Džuljeta nusijuokė. Jai pačiai patiko naujoji išvaizda.

      Slapta Džuljeta visada pavydėjo sesers gebėjimo nesitaikstyti prie nusistovėjusių taisyklių ir tiesiog būti savimi. Teprasmenga skradžiai fotografų blykstės ir spauda. Ji vylėsi, kad jos naujoji žaisminga šukuosena, visai kaip jos laisvamanės sesers, pakeis ne tik išvaizdą, bet ir požiūrį į būsimą kelionę. Šios atostogos – pats tinkamiausias metas duoti valią jausmams.

      – Ar supirkai man šiuos daiktus prekybos centre? – paklausė ji dvynės. Jeigu jos sužadėtiniui būtų labiau rūpėjęs medaus mėnuo, o ne politinė kampanija, ji iš anksto būtų pasirūpinusi paprastais drabužiais kelionei. Tačiau Stiuartas primygtinai prašė niekur nevykti. Dabar jai buvo aišku kodėl.

      – Aha. Aš sudėjau viską į lagaminą, kai kalbėjaisi telefonu. Turėtum didžiuotis manimi – pasistengiau, kad nė šuo nesuuostų apie šią kelionę ir nepersekiotų. – Džilijana išsišiepė, aiškiai patenkinta savimi.

      – Tikrai nenoriu nieko žinoti, – susigūžusi atsiliepė Džuljeta. – Rodos, visi tik ir aukojasi, kad galėtų mane šiuo metu pagloboti.

      Ji negalėjo pakęsti net minties, kad viso šio košmaro rezultatas – visuotinis palaikymas. Pirmiausia jos stilistas sutiko padaryti jai spiralines garbanas namie, kad tik jo salono neužplūstų žurnalistai. O dabar štai sesuo tupinėja aplinkui lyg kokia slaptoji agentė – ir dar tuo mėgaujasi.

      – Tai ne aukojimasis, o malonios paslaugos. Juk mylime tave. Bet man labai nepatinka, kad įstrigai šiame name ir susitaikei su pasmerktosios vaidmeniu. – Džilijana nekantriai treptelėjo į medines grindis. – Prakeiki mas, kaip norėčiau išvilkti šią istoriją į dienos šviesą. – Ji papurtė galvą. – Bet negalime.

      – Dar ne dabar. Tėtis ilgai tarnavo savo kraštui. Yra mylimas ir gerbiamas. Jis turi užimti garbingą vietą istorijoje. Jokiu būdu neleisiu, kad paliktų postą suteršta reputacija. Jis to nenusipelnė.

      – Sutinku, – linktelėjo Džilijana.

      Jųdviejų tėvo labui reikėjo išlaikyti šią istoriją paslaptyje dar šiek tiek laiko. Džuljeta giliai įkvėpė.

      – Aš pasiruošusi.

      – Gerai. – Džilijana pakilo nuo kėdės ir čiupo rankinę.

      – Dabar dar kartą pakartosiu mūsų planą. Aš, apsirengusi kaip tu, vairuosiu tavo automobilį, o tu sėdėsi keleivio vietoje, apsimesdama manimi, – porino Džuljeta.

      – Taip.

      – Mes pravažiuosime pro žurnalistus, kurie kaip maitvanagiai tyko šalia tavo buto, ir paliksime automobilį saugiame požeminiame garaže.

      – Teisingai, – Džilijana linktelėjo, – ten jie negali patekti. – Ji smagiai nusikvatojo, pagalvojusi, kaip jos pergudraus paparacus. – Jie manys, jog tu apsilankei pas mane. Kad būtų įtaigiau, aš, atrodanti kaip tu, nueisiu į vestibiulį ir dar užsuksiu į pusgaminių parduotuvę ant kampo, tada grįšiu vidun. Kol mes tariamai leisime laiką kartu, jie niekur kitur mūsų neieškos.

      – Tuo metu aš įlipsiu į tėčio automobilį su vairuotoju, įsitaisysiu ant užpakalinės sėdynės, apsidengsiu apklotu ir atsidursiu oro uoste.

      – Būtent. Jei netyčia kas nors pastebėtų, manys, kad ten aš. Niekas nesivargins sekti manęs, kai jau mudvi ne kartu. Štai! Tu pasprunki iš namų ir keliauji atostogauti.

      – Pasirengusi pradėti nuostabią savaitę, kuri man žada daug smagumų, saulės ir vienatvės, – Džuljeta plačiai išskėtė rankas.

      – Du pirmuosius dalykus tai tikrai, – sumurmėjo sesuo ir nudelbė akis.

      Džuljeta prisimerkė. Ji užaugo bebaimės, linkusios rizikuoti sesers šešėlyje ir pažinojo Džilijaną geriau nei save pačią. Tai, kad ji nudūrė akis ir sumurmėjo, reiškė, kad sesuo kažką rezga.

      – Kodėl nepasakoji, ką sumąstei? – įtariai klustelėjo Džuljeta.

      – Dievaži, nieko. – Džilijana žvilgtelėjo į savo laikroduką. – Juk nenori pavėluoti į lėktuvą. Mums reikia paskubėti.

      Džuljeta stvėrė lagaminą.

      – Gerai. Nuolat skųsdamasi, turbūt nespėjau tau pasakyti, kokia esu sujaudinta, kad išleidai savo santaupas man. Noriu tau jas grąžinti. – Nors abiem merginoms iš senelės palikimo jų vardu buvo įsteigti fondai, nė viena negyveno iš jų ar iš gaunamų palūkanų. Abi pasirinko savarankišką kelią. Džuljeta buvo farmacijos įmonės ryšių su visuomene atstovė, Džilijana – mokytoja.

      – Jei grąžinsi, jau nebus dovana, – priminė sesuo. – Manyk, kad tai žlugusių vestuvių dovana.

      – Man taip pasisekė, kad turiu tave, – Džuljeta spustelėjo sesers ranką.

      – Tai jau tikrai, – nusiviepė Džilijana.

      Jos pasuko link dviviečio garažo, esančio šalia namo, kurį nuomojosi Džilijana. Ten СКАЧАТЬ