Rafaelis turi vesti. Melanie Milburne

Чтение книги онлайн.

      Ema lyžtelėjo sausas lūpas.

      – Ne, nepasakojo.

      Perkirtęs vestibiulį Rafaelis sustojo priešais jaunos moters juodais plaukais ir juodomis kaip rašalas akimis portretą. Ema žinojo, kad tai jo motina, buvo paklaususi Liucijos, namų ekonomės. Gabrielė Fiorenza mirė nuo infekcijos sulaukusi vos dvidešimt septynerių, kai Rafaeliui tebuvo šešeri, o jo broliui – ketveri.

      – Ji labai graži, – skausmingoje tyloje nuskambėjo Emos žodžiai.

      – Taip, – Rafaelis vėl pasisuko į ją neperprantama veido išraiška, – ji buvo graži.

      Ema patrypčiojo nuo vienos kojos ant kitos.

      – Mmm… gal norėtumėte, kad išvirčiau kavos ar arbatos? Ekonomė irgi išvykusi, bet žinau, kur kas padėta.

      – Kokia jūs organizuota, panele Marš, – vėl nusišaipė Rafaelis. – Regis, net personalas jūsų klauso – jums paliepus išsivažinėjo atostogų.

      – Personalas irgi turi teisę į poilsį. Be to, kažkas turėjo viskuo pasirūpinti, nes senjoro Fiorenzos vienintelis sūnus nesiteikė nė akių parodyti, kol tėvas dar buvo gyvas.

      Rafaelio veidas suakmenėjo.

      – Matau, ką jūs čia veikėte. Manėte, kad juodindama mane tėvo akyse pirmai progai pasitaikius užsitikrinsite sau dalį palikimo. Tačiau nepavyko, ar ne? Nieko negausite, kol neištekėsite už manęs.

      Emai, nors ir buvo ramaus būdo, darėsi vis sunku tramdytis.

      – Jau sakiau, kad neturėjau nė menkiausio supratimo apie jūsų tėvo ketinimus. Aš lygiai taip pat priblokšta kaip ir jūs.

      Rafaelis nepatikliai krenkštelėjo.

      – Taip ir matau, kaip liejate širdį seniui, pasakojate, kaip negražu, kad jo sūnus atsisako su juo bendrauti. Įdomu, ar jis paaiškino jums, kodėl? Ar išleido kokį vaiduoklį iš sandariai užrakintos Fiorenzų skrynios?

      Ema nurijo susitelkusias seiles.

      – Man jis niekada nieko apie jus nepasakojo. Jaučiau, kad jam nesinori kalbėti apie praeitį.

      – Na, visiškai logiška, – karčiai atsakė Rafaelis. – Tėvas buvo linkęs ignoruoti tai, ko nenorėjo matyti, vildamasis, kad ilgainiui viskas savaime susitvarkys.

      – Tai kodėl gi jūs palikote namus?

      – Panele Marš, – šįkart nuolaidžiai tarė jis, – neketinu aptarinėti tokių asmeniškų detalių su samdoma darbuotoja, nors pelnėte garbingą mano tėvo meilužės statusą.

      – Aš nebuvau jūsų tėvo meilužė, – piktai paneigė Ema.

      – Man labai sunku tuo patikėti, – įdėmiai ją nužvelgęs atsakė Rafaelis. – Matote, prieš važiuodamas čia, šiek tiek pasidomėjau jumis, Ema Anabele Marš.

      – K-ką? – išpūtė akis Ema.

      – Pasamdžiau privatų detektyvą, – tęsė jis įsmeigęs į ją sakališką žvilgsnį. – Ne pirmas kartas, kai jūsų globotinis jus pamini savo testamente, ar ne?

      Ema nervingai lyžtelėjo lūpas.

      – Ne pirmas, bet aš niekada nieko neprašiau. Vienas ar du klientai man atsidėkojo palikdami mažas dovanėles, bet tik norėdami parodyti dėkingumą. Kai slaugai žmogų paskutinėmis jo gyvenimo dienomis, ligoniui realybės ribos kartais tampa labai neryškios. Jis pradeda žiūrėti į tave kaip į patikimą ir artimą draugę.

      – Vis tiek tokiai merginai visos tos dovanos turi atrodyti kaip iš dangaus nukritusios, – nesutrikęs tarė jis.

      – Ne visi gimstame turtingi, senjore Fiorenza, – šaltai atkirto ji. – Turėjau sunkiai dirbti, kol pasiekiau tai, ką turiu.

      Rafaelis toliau gręžė ją keistu žvilgsniu.

      – Pasak mano šaltinių, paskutinius namus palikote ne savo noru. Pati papasakosite ar norite, kad pasakočiau aš?

      Ema akimirką suspaudė lūpas.

      – Buvau apkaltinta pavogusi šeimos brangenybes ir didelę sumą pinigų, – tarė ji. – Turiu pagrindo manyti, kad mane pakišo kažkas iš artimųjų. Kaltinimus tyrę policininkai priėjo tos pačios nuomonės ir kaltinimus panaikino. Žiniasklaidai, aišku, tai buvo nė motais, žurnalistai persekiojo mane po to ištisas savaites… aš nė neabejoju, kurstomi ponios Benet šeimos skleidžiamų gandų.

      – Ar todėl iš Australijos išvykote į Italiją? – paklausė jis, neišsiduodamas, ar patikėjo jos pasiaiškinimu.

      – Taip, – patvirtino Ema. – Šiaip ar taip norėjau padirbėti užsienyje, tačiau įtakos turėjo ir tai, kad Melburno spauda tiesiog nepaliko manęs ramybėje. Negalėjau rasti darbo ir man neliko nieko kita, kaip tik pradėti viską kitoje šalyje.

      – Kaip sugalvojote verstis tokia veikla?

      – Esu slaugė, bet darbas ligoninėje manęs netenkino, – stengdamasi įrodyti Rafaeliui nesanti godi avantiūristė paaiškino Ema. – Neužtekdavo laiko pacientams: pamasažuoti nugarą, išgerti kartu puodelį arbatos… Įsidarbinau privačioje slaugos namuose paslaugas teikiančioje agentūroje ir man patiko. Darbo valandos ilgos, nelieka laiko asmeniniam gyvenimui, nes globotinio būklė reikalauja visą laiką būti šalia, bet teigiami dalykai nusveria neigiamus.

      – Nė neabejoju, – vėl pašaipiai tarė Rafaelis. – Paveldėti pusę prabangios vilos Italijoje ir dosnią pinigų sumą – to tikrai nepavadinsi jūsų darbo trūkumu.