Pažadėk, kad grįši. Tess Gerritsen

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ pavargusi pamanė ji. – Dabar jis paklaus, ar norėčiau kartu pavakarieniauti, aš pasakysiu, kad negaliu, tada jis paklaus, o gal noriu išgerti. Aš nusileisiu ir sutiksiu, nes jis sumautai žavus vyras…"

      – Paklausykite, šįvakar aš laisvas, – tarė vyras. – Gal norite kartu pavakarieniauti?

      – Negaliu, – atsakė Vilė, mąstydama apie tai, kas sukūrė šį įgrisusį pokalbio modelį ir kaip būtų įmanoma iš jo ištrūkti.

      – Tai gal išgerkime kartu? – vyriškis kreivai šyptelėjo ir Vilė pasijuto svirduliuojanti ant aukštos uolos krašto. Juokingiausia, kad iš tiesų vyras net nebuvo gražuolis. Nosis kreivoka, tarsi būtų susilaužęs, o paskui nepasivarginęs tinkamai atitiesinti. Plaukai prašėsi kirpėjo rankos arba bent šukų. Vilė spėjo, kad jam apie keturiasdešimt, nors amžių išdavė nebent akys, kurių kampučiuose buvo giliai įsirėžusios juoko raukšlelės. Ne, jai yra tekę sutikti daug patrauklesnių vyriškių. Vyrų, kurie galėjo pasiūlyti daugiau nei prakaituotas vienos nakties nuotykis užsienio viešbutyje.

      Tai kodėl šis vyras taip traukia?

      – Tik vieną gėrimą, – pakartojo jis.

      – Dėkui, – atsakė Vilė, – bet negaliu.

      Jos palengvėjimui, vyras nebespaudė. Linktelėjo, atsilošė ir nusisuko į langą. Pirštais barbeno į portfelį. Beprasmis ritmas varė Vilę iš proto. Ji bandė nekreipti dėmesio, kaip kad jis ignoravo ją, bet nesisekė. Vyras buvo pernelyg pastebimas.

      Kai jie pasiekė „Rytų" viešbutį, Vilė buvo pasiruošusi liuoktelėti iš automobilio. Beveik taip ir padarė.

      – Dėkui, kad pavežėte, – tarė Vilė ir užtrenkė duris.

      – Ei, palaukite! – pro atvirą langą šūktelėjo vyras. – Taip ir neišgirdau jūsų vardo!

      – Vilė.

      – O pavardę turite?

      Lipdama viešbučio laiptais Vilė grįžtelėjo.

      – Meitlend, – pasakė per petį.

      – Dar pasimatysime, Vile Meitlend! – riktelėjo vyras.

      „Nemanau", – pamanė ji. Tačiau pasiekusi vestibiulio duris nesusilaikė ir žvilgtelėjo atgal. Automobilis jau suko už kampo. Vilė susigriebė nė nežinanti to vyro vardo.

***

      Sėdėdamas ant lovos „Laisvės" viešbutyje Gajus svarstė, kas jį sugundė apsigyventi tokioje lindynėje. Turbūt nostalgija. Ir mažas valstybės tarnautojo atlyginimas. Po karo keliaudamas į Bankoką visuomet apsistodavo čia ir niekad netroško pokyčių. Iki dabar. Taip, šioje vietoje buvo susikaupę daug prisiminimų. Gajus niekad nepamirš tų karštų, geidulingų 1973-iųjų naktų. Jis buvo išsiųstas poilsio dvidešimtmetis kareivis, ji – trisdešimtmetė kariuomenės slaugė. Darlena. Taip, toks buvo jos vardas. Paskutinį sykį, kai ją matė, Darlena rūkė kaip kaminas, turėjo tris vaikus ir apie penkiasdešimt svarų antsvorio. Gaila. Moteris, kaip ir viešbutis, neabejotinai nusirito žemyn.

      „Galbūt ir aš", – pavargęs pamanė Gajus, pro purviną langą stebeilydamasis į Bankoko gatvę. Kadaise taip mylėjo šį miestą: ištisas dienas klaidžiodavo po turgus, kur ryškios spalvos net rėžė akį, naktimis vaikštinėdavo po Pat Pongo gatveles, kur niekad netildavo muzika ir merginų balsai. Tomis dienomis Gajui niekas nekliuvo – nei triukšmas, nei karštis, nei kvapai. Netgi kulkos. Jautėsi nepažeidžiamas, nemirtingas. Kulka visuomet pataikydavo į ką nors kitą, kas nors kitas būdavo parsiunčiamas namo karste. Jei būtum galvojęs kitaip, jei per daug ir per ilgai būtum nerimavęs dėl savo mirtingumo – iš tavęs būtų išėjęs prastas kareivis.

      Galiausiai jis toks ir tapo.

      Gajų vis dar stebino, kad jis išgyveno. Niekaip nepajėgė suvokti paprasto fakto, jog grįžo gyvas. Ypač prisimindamas visus kitus vyrus, pakilusius transportiniu lėktuvu iš Da Nango. Tai buvo jų bilietas namo, stebuklinga paukštė, turėjusi visus parskraidinti iš tos beprotybės.

      Gajus tebeturėjo randus, likusius po lėktuvo sudužimo. Jį vis dar kamavo paniška skrydžių baimė.

      Neleido sau galvoti apie būsimą skrydį į Saigoną. Deja, darbas vertė keliauti oru, tai tik dar vienas skrydis, kurio Gajus negali išvengti.

      Atsegęs portfelį jis išsitraukė šūsnį aplankų ir pasidėjo ant lovos, ketindamas perskaityti. Pirmoji atsiversta byla – viena iš tuzino, atsivežtų iš Honolulu. Kiekvienoje buvo vardas, laipsnis, serijinis numeris, nuotrauka ir išsamiai – kuo išsamiau – aprašytos dingimo aplinkybės. Dabar žvelgė į karinio jūrų laivyno lakūno, vyresniojo leitenanto Judžino Stodardo bylą: paskutinį sykį jį matė už keturiasdešimt mylių nuo Hanojaus katapultuojantis iš sugadinto bombonešio. Byloje buvo įsegta dantų diagrama ir sena rentgeno nuotrauka su ataskaita apie paauglystėje patirtą rankos lūžį. Trūko tik žinių apie neesminius dalykus – žmoną, vaikus, neatsakytus klausimus.

      Visuomet kildavo klausimų, kai kareivis dingdavo vykdydamas užduotį.

      Gajus pervertė lapus, įsidėmėjo keletą dalykų ir pasiėmė kitą bylą. Šiuose dokumentuose užfiksuotos vyrų istorijos buvo labiausiai tikėtinos, nes geriausiai atitiko neseniai aptiktus palaikus. Vietnamo vyriausybė perdavė trijų žmonių skeletus, Gajui teko užduotis patvirtinti, kad jie ne vietnamiečių, kiekvienam priskirti vardą, laipsnį ir serijinį numerį. Darbas – ne iš maloniųjų, bet jį reikėjo atlikti.

      Atidėjęs į šalį antrą bylą, Gajus pasiėmė kitą. Be nuotraukos. Tai buvo papildoma byla, kurią Gajus paskutinę akimirką nenoriai įsimetė į portfelį. Ant viršelio juodavo antspaudas „Slapta informacija" ir po daugelio metų uždėta žymė „Išslaptinta". Atvertęs pirmą bylos puslapį Gajus susiraukė.

      Kodinis vardas: Vienuolis Tukas

      Statusas: atviras (nustatytas 1985 10)

      Bylos turinys:

      1. Liudininkų apklausų santrauka

      2. Galimos tapatybės

      3. Paieškos statusas

      Vienuolis Tukas. Kiekvienam kareiviui, kuris kovėsi Name, žinoma legenda. Karo metu Gajus manė, kad pasakojimai apie niekšą, priešui tarnaujantį Amerikos lakūną, – tik prasimanymai.

      Tačiau prieš keletą savaičių sužinojo, kad yra kitaip.

      Gajus dirbo prie savo stalo kariuomenės laboratorijoje, kai jo kabinete pasirodė du vyrai ir prisistatė esą organizacijos „Ariel" atstovai.

      – Turime pasiūlymą, – pareiškė tuodu. – Žinome, jog artimu laiku lankysitės Name, norime, kad surastumėte karo nusikaltėlį.

      Jie ieškojo Vienuolio Tuko.

      – Turbūt šaipotės? – prunkštelėjo Gajus. – Nesu karo policininkas. O tokio žmogaus apskritai nėra, tai tik pramanas.

      Užuot atsakęs, vienas iš vyrų jam ištiesė dvidešimties tūkstančių dolerių čekį – kaip paaiškino, „padengti išlaidoms". Gausiąs ir daugiau, СКАЧАТЬ