Meilės sausainėliai. Shirley Jump

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ kvaršintų sau galvą dėl pašlijusios žurnalo reputacijos. – Norite su manimi pasišnekėti? Apie ką?

      – Apie jūsų kepyklą. Kodėl ėmėtės šio verslo? Kuo ypatinga Gerosios Vilties kepykla?..

      Lyg iš gausybės rago Flinas ėmė pilti išankstinius klausimus ir tuoj susizgribo pernelyg skubąs. Juk jam tai jau keturiašimtasis interviu, o jai gal pirmas ar antras. Savo klausimus Flinas mokėjo atmintinai. Ką ten klausimus – žinojo ir jos atsakymus. Ėmė kepti sausainius, nes mėgsta tai daryti ir bendrauti su žmonėmis. Užsiimti verslu mažame miestelyje verta vien dėl šiltų tarpusavio santykių. Tra-lia-lia ir taip toliau.

      O dėl sausainėlių, kurie priverčia įsimylėti… Flinas netikėjo tokiais dalykais. Jam teko susidurti su įvairiais žmonėmis: vieni tvirtino moką virti sriubą, kuri paspartinanti gimdymą, kiti sakėsi galį iškepti pyragėlių, kurie padeda atsikratyti antsvorio, treti dievagojosi sugebą paruošti užkandžių, galinčių sustiprinti aistrą. O galiausiai paaiškėdavo, kad tai tėra tušti plepalai. Vis dėlto teko pripažinti: straipsnio autorius pasidarbavo neblogai – skaitytojai užkibo ant kabliuko.

      Flinas ir pats nešvaistė laiko, spėjo nusižiūrėti keletą porelių, kurių didžioji laimės paslaptis glūdėjo stebuklinguose kepinėliuose. Šie burkuonėliai it medumi teps skaitytojų širdis. Meno skyrius galės išpuošti antraštę kokiais imbieriniais sausainėliais šokėjėliais ar dar kaip nors. Net pats Amūras sunerims užuodęs rimtą varžovę.

      – Panele Barnet, manau, jau įsivaizduojate, kaip viskas vyks, – užbaigė jis, išdėstęs pagražintą straipsnio versiją.

      Kepyklos savininkė linktelėjo.

      – Man patinka. Sąlyginai neskausminga.

      Flinas jau ruošėsi pradėti interviu, kai netikėtai šalimais išgirdo moterišką balsą:

      – Sem, tikrai nenorėčiau trukdyti, bet gal galėtum paskubėti? Darželinukai nekantrauja. Juk žinai: kol negaus saldumynų, nenurims.

      Samanta įsitempė it kareivis, išgirdęs komandą.

      – Na žinoma, Reičel. Labai atsiprašau. Du tuzinus, tiesa?

      Mažutė brunetė išsišiepė.

      – Tris. Vienas mokytojai.

      – Suprantama. – Samanta irgi išsišiepė, bemat pridėjo dėžutę sausainių-elniukų ir viską sujuosė raudonu kaspinėliu. – Prašau.

      – Gal galėtum įrašyti į mano sąskaitą?

      Samanta mostelėjo ranka.

      – Tebūnie tai Kalėdų dovana Kamanių šeimai.

      Sumaniam verslininkui nedera taip švaistyti pinigų, – pamanė Flinas, tačiau nutylėjo. Juk atvyko čia ne finansinių konsultacijų teikti.

      – Panele Barnet, kaip interviu?

      Eilė jam už nugaros suošė. Samanta nusibraukė kirpčiukus.

      – Gal galėtume susitikti šiek tiek vėliau? Tarkim, kai uždarysiu parduotuvę? Šiuo metu neištaikyčiau laisvos minutės.

      Ji juk turi pagalbininkę, po galais. Be to, prieš ilgą kelionę atgal į Bostoną Flinas vylėsi dar šen bei ten užsukti, o ne stypsoti čia ir laukti, kol baigsis apgultis.

      – Tai skubu.

      Vietą, kurioje ką tik stovėjo panelė Kamanė, veikiai užėmė aukštas pagyvenęs vyriškis. Vilkėjo jis Carhartt firmos švarką, o ant galvos buvo užsimaukšlinęs flanelinę kepuraitę su ausytėmis. Jis grakščiai prigludo prie prekystalio, pasirėmė į stiklinę virtiną ir įsitaisė taip, tarsi ruoštųsi čia praleisti bent dvi tris valandas.

      – Labutis, Samanta. Girdėjau apie straipsnį tame oro linijų žurnale. Sveikinu! Tu iš tiesų įamžinai mūsų miestelį. Nors ką čia kalbėti, visada buvai verta plunksnos. Visų pirma turiu galvoje sausainėlius, na žinai, – vyriškis palinko priekin ir tvirta plaštaka prisidengė burną: – Nors nepasakyčiau, kad šie turistai mane džiugina. Jie sukelia nemenkas automobilių spūstis.

      Samanta sukikeno.

      – Dėkui, Erlai. Apgailestauju, bet tos spūstys ne mano valioje. Tegaliu kuo sparčiau aptarnauti pirkėjus.

      Ji mestelėjo žvilgsnį Flino pusėn.

      – Panele Barnet, prašau skirti man kelias minutes ir aš dingsiu jums iš akių.

      – Pone Makgregorai, palaukite keletą valandų ir padarysiu viską, ko paprašysite.

      Flinas suprato, kad Samantos žodžiuose nėra jokios dviprasmybės, vis dėlto būdamas vyras neįstengė visiškai atmesti tokios galimybės. Jis atsikrenkštė ir žengtelėjo žingsnį atgal.

      – Man reikia leistis į kelią. Šiandien. Kodėl jums nepadėjus man? Manau, abu liktume patenkinti.

      – Manęs laukia pirkėjai, o jums, regis, vis tiek teks luktelėti. – Abi moters rankos buvo užimtos, mat į krepšelį kišo keksiukus, tad ji mostelėjo smakru lango link. – Todėl verčiau patogiai įsitaisykite.

      Flinas pasisuko ir pažvelgė laukan. Prieš akis visu gražumu atsivėrė dar viena priežastis nekęsti Riverbendo.

      Siautė pūga.

***

      Atėjus vakarui Samanta vos bepastovėjo ant kojų. Rodės, tuoj kris veidu į šį sluoksniuotą trupiniuotį su cinamonais. Bet vis tiek nutaisė dirbtinę šypseną ir toliau kantriai dalijo sausainėlius bei pyragėlius, nepamiršdama nurodymų savo komandai. Norėdama atremti netikėtą turistų antplūdį ji buvo priversta samdyti ne vien įprastus sezoninius darbuotojus, bet visus, kuriuos tik buvo įmanoma pasamdyti, netgi Merę, kuri savaitgaliais rūpinosi kepyklos švara. Atrodė, kad visi iki vieno trijose valstijose perskaitė tą straipsnį, susidomėjo ir nusprendė įsitikinti, ar tikrai paslaptingieji senelės Vilties sausainėliai su vyšniomis ir šokoladu neša meilę tiems, kurie jų paragauja.

      Samantos ausis jau seniai buvo pasiekęs gandas apie senelės sausainėlius – juk būtent jais senelė Viltis kaip tik ir pavaišino senelį Neilą jiedviem pirmą kartą susitikus, vis dėlto ji niekada iš tikrųjų netikėjo tais žmonėmis, kurie tvirtindavo neva jų laimingos sąjungos paslaptis glūdi mažučiuose kepinėliuose. Ir štai it perkūnas iš giedro dangaus į miestelį atvyko žurnalo Keliautojai reporteris. Lankydamasis Riverbende jis paskanavo šių saldėsių ir bemat įsimylėjo vieną iš vietinių moterų. Porelė išmovė į Jamaiką ir jau kitą savaitgalį atšoko vestuves. Neilgai trukus reporteris aprašė savo stebuklingą patyrimą oro linijų bendrovės leidinyje. Šis straipsnis išgarsino Samantos kepyklą ir pavertė gandus realybe.

      Nuo tada viskas taip įsisiūbavo, kad net sunku patikėti. Ir anksčiau Samanta buvo atsidavusi darbui, tačiau dabar tai panašėjo į beprotybę. Kiekvieną laisvą minutėlę ji praleisdavo kepykloje: priimdavo užsakymus, derindavo užsakymus, atlikdavo užsakymus. Suprato, kad visas šis triūsas anksčiau ar vėliau atsipirks – pergalės vaisiai atrodė ranka pasiekiami.

      – Niekaip negaliu apsispręsti, – baltaplaukė moteris, СКАЧАТЬ