Meilė neperkama. Sharon Kendrick

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ ir manė. Vyras mostelėjo į kibirą.

      – Ir tu patenkinta tokiu darbu?

      Džesika nužvelgė jį primerktomis akimis.

      – Patenkinta? Ko gero, nesupratau klausimo.

      Salvatorė truktelėjo pečiais ir mostelėjo į šepetį su kibiru.

      – Atrodai pakankamai protinga. Man atrodo, kad tokia jauna mergina tikrai turėtų trokšti daugiau, nei valyti grindis tarp šio biuro sienų.

      Buvo skaudu tai girdėti. Negana to, kad Salvatorė žvelgia į ją iš aukšto, jis dar laiko ją kvailu robotu. Tačiau toks vertinimas tik parodo, koks jis arogantiškas ir skurdžios vaizduotės.

      Džesika mintyse suskaičiavo iki dešimties. Ji turėjo kelias alternatyvas. Paimti kibirą ir užversti ant šios tamsios, dailios, besišaipančios galvos… Ak, tereikia įsivaizduoti, kaip plonas marškinių šilkas permirksta purvinu vandeniu, ir šoką jo veide! Jai tai patiktų labiausiai. Išskyrus tai, kad tokios alternatyvos ji neturi, nes toks poelgis prilygtų profesinei savižudybei.

      Arba ji gali atsakyti ramiai, protingai ir galbūt privers jį atsiimti savo žodžius.

      – Aš ne visą laiką dirbu valytoja, – atsakė ji.

      – Ne?

      – Ne. Nors nesuprantu, kodėl blogai dirbti valytoja, – ugningai atkirto ji, galvodama apie savo bendradarbes Top Kleen agentūroje. Kai kurios dirbo tiek valandų, kiek suspėdavo, tuo pat metu žongliruodamos gyvenimu, darbu ir vaikais. – Tiesą sakant, aš dirbu ir dienomis, didelėje prekybos bendrovėje. Turėčiau tapti pardavimų vadybininke, bet…

      – Bet? – šilkiniu balsu paskatino Salvatorė.

      Ji prisivertė pažvelgti tiesiai į safyrines jo akis.

      – Mano darbas nėra itin gerai apmokamas, o gyventi Londone brangu. Todėl prisiduriu prie atlyginimo, valydama biurus. – Džesika gūžtelėjo. – Daugybė žmonių taip daro.

      Tik ne jo pasaulyje, bet sužinojus, kad jai stinga pinigų, Salvatorei jo ankstesnė idėja rodėsi vis realesnė. Galbūt jie galėtų padaryti vienas kitam paslaugą?..

      Pažvelgęs pro lietaus lašais aptaškytą langą, už kurio spindėjo Londono žiburiai, jis pradėjo galvoti, kokie plaukai paslėpti po ta siaubinga skarele. Galbūt ji trumpai nusikirpusi ir nusidažiusi visomis įmanomomis spalvomis? Jei taip, jis negali jai nieko pasiūlyti. Salvatorė Kardinis negali pasirodyti viešumoje su tokia moterimi!

      – O kaip parsigauni iš čia į namus? – paklausė jis.

      O kaip jam atrodo, gal sraigtasparniu?

      – Autobusu.

      – Peršlapsi.

      Džesika pasekė jo žvilgsnį. Vandens lašiukai liejosi ir sroveno langais, o liūtis pylė taip smarkiai, kad nebuvo matyti tolesnių pastatų. Tikrai viena bjauriausių dienų.

      – Tikriausiai, bet aš pripratusi. Juk sakoma, kad lietus naudingas odai, panaikina neigiamą centrinio šildymo poveikį!

      Salvatorė jos tarytum negirdėjo.

      – Liepsiu vairuotojui parvežti tave namo. Jis vis tiek lauke laukia, kol baigsiu darbą.

      Džesikos skruostus užliejo raudonis.

      – Tikrai nereikia, turiu skėtį ir lietpaltį…

      – Nesiginčyk, – nukirto jis. – Kada baigi darbą?

      – Paprastai apie aštuntą, priklauso nuo to, kaip greitai dirbu.

      – Pasistenk spėti iki pusės aštuonių, – nurodė jis.

      – Bet…

      – Jokių ginčų. – Salvatorė žvilgtelėjo į prabangų auksinį laikrodį ant savo riešo ir šyptelėjo. – Susitarėme.

      Greitai suspaudęs telefono numerį, vyras pradėjo greitakalbe kalbėti itališkai ir atsuko jai nugarą, tarsi ji visai nieko nereikštų.

      ANTRAS SKYRIUS

      Norėdama baigti laiku, Džesika ėmė darbuotis dar sparčiau, bet kažkas pasikeitė. Ne vien todėl, kad ji liko viena biure su Salvatore. Staiga supratus, su kokiu pasiūlymu ji sutiko, širdis ėmė daužytis, judesius sukaustė drovumas. Tarsi būtų išsipildžiusios visos svajonės – jos gražuolis bosas pasisiūlė pavėžėti ją namo limuzinu!

      Na ir kas, Džesika?

      Galvoji, kad taip galingasis sicilietis mėgina ne itin subtiliai tave išvilioti iš biuro? Tave, valytoją? Kad paskui galėtų sugundyti? Žinoma, kurgi ne! Dar atvažiuos tavęs pasiimti ne automobiliu, o krištoline karieta!

      Tiesiog mandagiai priimk jo dosnumą, – paliepė ji sau, valydama išterliotą kavos aparatą. – Pasimėgauk kelione iki namų prabangiu automobiliu. Tai bus atpildas už visas žeminančias pastabas, kurias jis išsakė anksčiau.

      Lygiai pusę aštuntos ji paėmė kibirą ir kostelėjo.

      – Tai aš eisiu persirengti… – pasakė ji. Jautėsi kvailokai. – Ar… palaukti jūsų apačioje?

      – Ką? – Salvatorė pakėlė galvą, tarsi būtų pamiršęs, kad ji darbavosi tame pačiame kabinete. – Taip, žinoma. Kur lauksi?

      – Ar žinote, kur yra užpakalinės durys? Jas kebloka surasti…

      Nevirptelėjo nė vienas jo veido raumenėlis.

      – Tiesą sakant, ne, bet kaip nors apsieisiu be žemėlapio, – sausai atsakė jis. – Automobilis lauks. Aš taip pat nemėgstu laukti. Negaišk.

      – Negaišiu, – atsakė Džesika ir sparčiu žingsniu išėjo iš kabineto.

      Tačiau velkantis rausvą chalatą ir rišantis skarelę, širdis dunksėjo krūtinėje, ir ji troško, kad būtų apsivilkusi ką nors kita, ne tą paprastą sijoną su megztuku ir platų lietpaltį.

      Kita vertus, kam? Juk čia ne toks darbas, į kurį einama pasipuošus, jau veikiau specialiai pasirenkami prasčiausi drabužiai. Nusiavusi bekulnius juodus batelius, mergina padėjo juos į spintelę kartu su chalatu ir skarele ir ėmėsi šukuotis plaukus. Plaukai buvo viena jos grožybių. Nukirpti iki pečių, nors ir neypatingos rusvos spalvos, jie buvo vešlūs ir beveik visada žvilgantys.

      Prisimerkusi Džesika įsižiūrėjo į savo atvaizdą veidrodėlyje. Be makiažo veidas atrodė pablyškęs ir išsekęs. Rankinuko dugne ji susirado tūbelę lūpų dažų ir sudvejojo, ar verta.

      Ar padažytos lūpos reikš, kad ji kažko tikisi? Staiga Džesikai pasidarė tas pat. Mergina juk gali likti išdidi, netgi vilkėdama pigiais drabužiais, juk ne nusikaltimas, jei ji iš paskutiniųjų stengiasi atrodyti graži.

      Laimė, ji baigė darbą anksčiau, ir aplink nebuvo matyti kitų valytojų. СКАЧАТЬ