Mano Valentinas. Lucy Monroe

Чтение книги онлайн.

      Ji nuoširdžiai nusijuokė.

      – Mes – ne be proto turtingi vynininkai, Tinai. Kai kurie neišgali samdytis namų šeimininkės, kuri jiems ruoštų valgį – taigi privalo mokėti virti. Bet, skubu nuraminti, kad tą daryti moku puikiai.

      – Aš paskui nuspręsiu. Ji nusijuokė ir žengė prie jo, norėjo užkutenti šį didžiulį vyrą ar bent priversti jį kvatotis, kol jis sulaikys jos pirštus.

      Fetė užbaigė trečią nėščios moters formą, kurią lipdė jau daugelį dienų. Nelipdė nėščių moterų nuo pat avarijos, pražudžiusios Tailišą ir atėmusios iš jos galimybę turėti šeimą.

      Bent taip ji manė.

      Priglaudė moliu išterliotą ranką prie vis dar plokščio pilvo, stebėdamasi ir žavėdamasi. Kad pirmąkart užsiaugintų pilvuką, jai prireikė ketverių metų ir vaisingumo konsultantų pagalbos.

      Iš tiesų pirmą sykį pastojo po dviejų santuokos su Tailišu mėnesių, būdama aštuoniolikos. Nėštumo testui parodžius teigiamą rezultatą, juos apėmė džiaugsmas, bet kai po kelių savaičių negimdinis nėštumas vos jos nepražudė, jie nusirito į nevilties bedugnę. Žinoma, esant negimdiniam nėštumui, nebuvo jokios galimybės išgelbėti kūdikį.

      Nors Fetė vos nemirė, juodu su Tajumi bandė vėl. Abudu desperatiškai troško vaikų – tą pajėgia suprasti tik tie, kas neturi šeimos. Po metų nesėkmingų bandymų ėmė ieškoti gydytojų pagalbos. Tyrimai parodė, kad po negimdinio nėštumo jai liko vienintelė sveika kiaušidė.

      Jų su Tajumi susirasta vaisingumo specialistė pasakė, kad vienintelė kiaušidė gerokai sumažina galimybę pastoti. Bet ji nurodė taisykles, kurių laikantis jiems galėjo pasisekti. Jos buvo varginančios, jų seksualinis gyvenimas tapo beaistris, tiesiog klinikinis.

      Tačiau tai suveikė. Kai nėštumo testo juostelė nusidažė mėlynai, Fetė pasijuto lyg gavusi didžiausią gyvenimo dovaną. O šįsyk jautė, kad nutiko stebuklas.

      Tinas kiekvienąsyk naudodavosi prezervatyvu. Tuos kartus, kai jis užsidėdavo prezervatyvą jau šiek tiek pažaidęs, ir vienintelį kartą, kai jis suplyšo (paskui Tinas ėmė pirkti juos kitur), galima buvo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir nė nereikėtų visų. Bet vienas iš tų kartų nutiko kaip tik prieš porą mėnesių.

      Kadangi ji teturėjo vieną sveiką kiaušidę, jos mėnesinės būdavo nereguliarios, kas du mėnesius. Fetė nekreipė dėmesio, kai jos prasidėjo vėliau nei paprastai. Ne pirmas kartas. Mintis apie nėštumą nė nešovė į galvą. Net tada, kai krūtys pasidarė labai jautrios. Pagalvojo, kad kaltas PMS. Net tada, kai ėmė pykinti nuo kiaulienos kvapo. Niekada pernelyg nemėgo mėsos.

      Net tada, kai dienomis pradėjo jaustis pavargusi. Juk dauguma Sicilijos įmonių vidurdienį porai valandų užsidaro, kad žmonės galėtų pailsėti. Gal ji tiesiog perėmė naujosios tėvynės įpročius. Net nepagalvojo galinti būti nėščia, kai vienąsyk ryte apsiraudojo prie sudaužytos stiklinės. Tą kartą ruošėsi ne tokius lengvus kaip įprastai pusryčius – labai norėjo kiaušinių.

      Netoptelėjo net tada, kai vieną dieną prieš pietus keturis sykius teko bėgti į tualetą. Nuėjo pas daktarą pasiteirauti, ar nebus pasigavusi kokios nors pūslės infekcijos, o paaiškėjo, kad nešioja Tino kūdikį.

      Ji globėjiškai priglaudė ranką prie pilvo. Dabar visi nėštumo simptomai atrodė ypatingi. Ji – moteris, kuriai visas galimybes turėti šeimą išplėšė mirtis, laukiasi. Beveik neįmanoma patikėti, kad ji buvo šitokia akla. Fetė manė niekada nebepastosianti.

      Tačiau gydytojas ją apžiūrėjo ir patvirtino – ji pastojo. Pastojo.

      O dangau.

      Apkabinusi save ji žvelgė į lipdomą beveidę nėščią figūrą. Neapsakoma nuostaba ir džiaugsmas, kuriuos jautė, sužinojusi, kad laukiasi kūdikio, Tino kūdikio, atsispindėjo visose tos figūros linijose, jos rankos, pakeltos virš galvos, nedviprasmiškai reiškė džiaugsmą. Fetė atsigręžė į pačią pirmą figūrą, kurią nulipdė sužinojusi apie nėštumą.

      Ši išreiškė baimę, temdančią džiugesį. Veide atsispindėjo nerimas. Ranka globėjiškai priglausta prie kiek atsikišusio pilvo. Tai buvo afrikietė moteris. Į jos tradicinį drabužį kabinosi kitas vaikas, ne paliegęs iš bado, bet ganėtinai liesas. Abi figūros stovėjo ant pagrindo, primenančio išdžiūvusią žolę.

      Tai buvo jaudinanti statula, į ją žiūrint pačiai Fetei norėjosi verkti. Nieko nauja. Vien mene Fetė leisdavo sau išlieti širdies skausmą, vienatvės pojūtį, su kuriuo susitaikė, bet su kuriuo taip ir neišmoko gyventi. Kai kurie jos darbai skleidė džiaugsmą ir ramybę, o kiti žadino tokius jausmus, apie kuriuos ne visi nori kalbėti.

      Vis dėlto jos darbus puikiai pirkdavo, kiekviena statulėlė kainuodavo nemažus pinigus. Bent jau tos, kurias ji išleisdavo iš dirbtuvės. Vakar nulipdytoji nėščia moteris vėl virs molio luitu. Pernelyg sujaukta. Nė vienas jausmas joje neišsiskiria iš kitų.

      Kai kurie darbai nepavykdavo. Ji priėmė tai kaip kūrybos kainą. Visą dieną praleido prie šios statulos, bet nesėdėjo iki pat vėlaus vakaro kaip prie pirmosios. Gal ir dėl to, kad Tinas jai paskambino.

      Jis retai kada skambindavo, nebent paskirti susitikimo laiką. Net kai išvykdavo iš šalies savaitei ar ilgesniam laikui, ji neišgirsdavo iš jo nė žodelio. Bet vakar paskambino. Kaip suprato, be jokios priežasties, vien pasikalbėti. Keista.

      Tikrai, tikrai.

      Bet gera. Kiekviena galimybė praplėsti griežtai seksu apsiribojančius santykius – tikra palaima. Ypač dabar.

      Vis tiek keista.

      Ji nežinojo, kada pasakys jam apie kūdikį. Be abejo, pasakys, bet tinkamu laiku. Per pirmus tris mėnesius yra galimybė persileisti, o jos sveikata neleidžia šios galimybės atmesti. Praradus visas viltis turėti šeimą sunku patikėti, kad dabar gali būti kitaip.

      Vis dėlto ji galėjo tikėtis.

      Ji nieko nesakys apie nėštumą, kol jis taps matomas.

      Šią savaitę važiuos pas gydytoją. Tolesni tyrimai nustatys, ar nėštumas – gimdinis. Nors jos vaisingumo specialistas sakė, kad dar viena negimdinio nėštumo galimybė beveik lygi nuliui, Fetė norėjo būti tikra.

      Ir neprasitars Tinui, kol pati įsitikins.

      ANTRAS SKYRIUS

      Dieną prieš vykstant į ligoninę Fetei reikėjo mokyti dailės pradinukus. Šį darbą ji gavo atsitiktinai. Beveik. Fetė buvo sakiusi Agatai Grisafi, kaip ji myli vaikus ir mėgsta būti su jais, bet jos darbas neleidžia daug šito patirti. Agata pasikalbėjo su anūko mokyklos direktoriumi ir sužinojo, kad šis labai džiaugtųsi, jei žymi menininkė vieną dieną per savaitę mokytų jo mokinius.

      Štai kaip tai prasidėjo ir kaip nutiko, kad Fetė pažinojo meilužio motiną ilgiau nei jį patį. Kai kas gal sakytų, kad prie šito prisidėjo Apvaizdos ranka, ir, Fetės manymu, galbūt tai būtų tiesa.

      Džosujė, Tino numylėtas aštuonmetis sūnus, priklausė antrajai grupei, kurią ji tądien mokė. Kaip paprastai, jis meiliai СКАЧАТЬ