Magnato sutramdymas. Carol Marinelli

Чтение книги онлайн.

      Suprato, kad ir ji žiūri šį detektyvą.

      Jis tai suprato. Ir pamanė, kad geriau jau ji būtų sutikusi vykti į Paryžių.

      Antras skyrius

      Ketvirtadienio pavakarę, be penkiolikos minučių penktą, visi Damato finansininkų darbuotojai, išskyrus Emą, bruzdėjo susijaudinę. Grįžusi po susitikimo su vadybininku darbo biržoje ir eidama tarp stalų ji matė, kad bendradarbės dažosi ant stalų susikrovusios makiažo priemones – vienos atsargiai, kitos į nieką nekreipdamos dėmesio, užuodė bendrose biuro patalpose tvyrantį ką tik papurkštų tarpusavyje nederančių kvepalų tvaiką. Net vaikinai buvo įsitraukę į šį ritualą – sugrįždavo iš vyrų tualeto ką tik iš naujo susitvarkę plaukus, o spindinčios jų akys išdavė, kad artėja darbo dienos pabaiga.

      Londone buvo ketvirtadienio vakaras ir atrodė, kad visi turi planų.

      Visi, išskyrus Emą.

      Ji su skausmu prisiminė, kad ketvirtadienio vakaras praneša apie artėjantį savaitgalį. Kad penktadienio rytą ji praleis sukiodamasi prie kavos aparato ir smulkiai analizuodama praėjusį vakarą.

      Ji būtų laiminga, jeigu reikėtų išeiti iš čia apie septynias, tada aplankyti tėvą, sugrįžti atgal kitos dienos šeštą ryto, susitikti su Luku, o paskui pusę devynių išskristų į susitikimą Škotijoje.

      Evelina vis dėlto apsigalvojo ir kitą dieną pasiūlė Emai darbą, taigi ji jau šešias savaites dirbo išsvajotame darbe. Ir nors kaip tik apie tokį darbą ji svajojo, jis buvo nepaprastai sunkus – Luko Damato asmeninės sekretorės padėjėja, ne vien šio darbo pavadinimas buvo sunkiai paaiškinamas. Kaip Evelina jai išdėstė jau pačią pirmą dieną, kiekviena Luko minutė buvo brangi. Iš tikrųjų net labai brangi, todėl jis turėjo specialią kelionių komandą, du padėjėjus ir ieškojo trečio, keturis nuolat dirbančius vairuotojus, faktiškai visą flotilę pavaldinių, kurie rūpinosi smulkmenomis ir sudarė Lukui sąlygas daryti tai, ką jis moka geriausiai – gelbėti bankrutuojančias įmones, sustiprinti jas ir taip uždirbti nepadoriai daug pinigų.

      Emos darbas buvo įvairus, dažniausiai įdomus, bet kartais kėlė nuobodulį, pavyzdžiui, jai teko rūpintis Luko sesers vestuvėmis, jo šunimi ir pavaduoti ekonomę, kuriai vis prireikdavo išeiginės dienos. Sąrašas buvo begalinis.

      Įnėrusi į moterų tualetą Ema žinojo, kad privalo pasistengti greitai susitvarkyti plaukus ir pasidažyti prieš sugrįždama į biurą, visai nesvarbu, kokia yra Luko nuotaika; vis dėlto teko gerokai pasidarbuoti alkūnėmis, kol prasibrovė iki veidrodžio. Jos garbanoti tamsūs plaukai nuo per ilgo buvimo pastate su kondicionieriais dar smarkiau susigarbanojo. Ema paprašė šlakelio balzamo iš pasipūtusios rudaplaukės ir iš naujo susirišo plaukus į arklio uodegą ant sprando, tada viršutiniame aukšte atsigėrusi kavos prigriebė iš pardavimo automato puodelį karšto šokolado, pakelį traškučių ir sugrįžo prie lifto žinodama, kad tikriausiai reikės pasidalyti pietumis.

      – Bjaurybė!

      Išlipusi iš lifto Ema pasitraukė į šalį, nes nuostabaus grožio moteris juodais žvilgančiais plaukais išbėgo iš Luko kabineto. Jos veidu tekėjo ašaros, ji stovėjo ir žiūrėjo į uždarytas Luko kabineto duris ir laukė, kol jos atsidarys, laukė, kad jis vysis ją, kad pašauks ir, suprantama, pasakys, jog ne taip turi būti ir jis apsigalvojo.

      Savaime aišku, jis to nepadarė.

      Savaime aišku, kad nepadarys – niekas, paskelbęs Lukui ultimatumą, neišeina šypsodamasis, netgi tokio reto grožio moteris, kuri kūkčiodama iš nusivylimo pagaliau paspaudė lifto mygtuką ir vis dar beviltiškai žvilgčiojo pro plyšį durims užsiveriant tikėdamasi, kad Lukas persigalvos.

      – Tai ne mano kaltė, – pasakė jis iškišęs galvą pro duris, kai įdėmiai apsižvalgė ir įsitikino, kad saugu išeiti. Suglumęs jis pakėlė rankas ir pakartojo: – Iš tikrųjų šį kartą aš nekaltas.

      Ema vis dar tylėjo, tik žiūrėjo sučiaupusi lūpas, kaip jis gurkštelėjo jos karšto šokolado – Lukas visada taip darydavo, jeigu ji nemačiom nespėdavo persipilti jo į savo puodelį.

      – Garbės žodis, nekaltas!

      – Jūs niekada nebūnate kaltas, – sarkastiškai mestelėjo Ema. Kas nors galėtų pamanyti, kad taip nemandagu ir jokiu būdu negalima kalbėti su savo bosu, bet ji kalbėdavo su juo būtent taip, nes laikėsi nuo jo per atstumą, o dirbo taip gerai, tad net ir po gluminančio pirmojo pasiūlymo visas šešias jos darbo savaites Lukas net nebandė flirtuoti.

      Na, gal dabar tam netinkamas laikas!

      Bet atkirtis buvo duotas greitai ir taikliai.

      – Ar gavote mano žinutes? – pasitikslino Ema, nes Lukas niekada jų neskaitydavo. – Skambino daktaras Kalista, jis nori, kad jūs jam paskambintumėte.

      – Gerai.

      – Skambino ir jūsų sesuo, ji klausė, ar išrinkote kaklaraiščius?

      – Kaklaraiščius?

      – Ji elektroniniu paštu siuntė jums keletą kaklaraiščių nuotraukų – reikia išrinkti, kokius pajauniai ryšės per vestuves, be to, ji nori žinoti, ar jūs niekur neišvyksite. Jūsų sesuo šiandien skambino jau kelis kartus.

      – Priminkite jai mano valandinį atlygį, – tingiai nutęsė Lukas, – o jeigu ir toliau skambins, pateikite sąskaitą.

      Ema suprato, kad to daryti nereikia, tačiau kartais jis būdavo labai kandus.

      – Aš kalbu rimtai, – pasakė Lukas, tarsi išgirdęs jos mintis.

      – Nejaugi jūs tikrai norite, kad pateikčiau sąskaitą jūsų seseriai už tai, kad jums skambina? – Ema žinojo, kad jis to nenori, žinojo, kad pakeltų vėją, jeigu ji tikrai taip padarytų, ir tiesiog atsisakydavo dalyvauti jo žaidimuose.