Lovoje su prancūzu. Barbara Dunlop

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ rankinę ant baro stalo kraštelio.

      – Ačiū, – pabrėžtinai oficialiai padėkojo ji, Alekui pastačius priešais ją taurę.

      Jis atminė tą intriguojančią išraišką, formalumo skydą, po kuriuo neabejotinai turėjo slypėti ugninga maištininkė, kurios liepsnai į paviršių veikiausiai neleido prasiveržti padorumo paisymas. Savo teorijos teisumu Alekas mėgino įsitikinti dar Romoje, bet Šarlotės senelis, akylusis ambasadorius, jo užmačias be ceremonijų nutraukė.

      Tąkart nusivylimo jausmo jis nusikratė filosofiškai. Moterys ateina, moterys išeina. Kartais pavyksta. Kartais ne.

      Kilstelėjęs taurę Alekas lengvai pasukiojo joje esantį šlakelį vyno ir iš lėto ragaudamas panardino liežuvį į sodrų ir saldų vynuogių skonį.

      Kartais suteikiama dar viena galimybė.

      Vynas buvo tobulas ir Alekas pripildė abi taures.

      Šarlotė paragavo gėrimo ir jos akys išsiplėtė.

      – Skanus, – pagarbiai pripažino ji.

      – Iš mūsų Bordo vynuogynų.

      – Įspūdinga.

      Jos reakcija privertė Aleką iš pasitenkinimo nusišypsoti.

      – Ne taip įspūdinga, – ištęsė ji.

      – Tai tebuvo pasididžiavimo meistriškumu išraiška, – pasakė jis.

      – Prisipažįstu klydusi. – Tačiau Šarlotės jūros bangų spalvos akys išdavė ją žinant, jog tai tebuvo geismas.

      Iš tikrųjų geismas. Bet nieko tokio. Jis žengs žingsnelį atgal ir leis jai atsipalaiduoti.

      – La pissaladière, – paskelbė Alekas ištraukdama iš po stalo metalinį dubenį produktams maišyti. Paskui išdėliojo ant stalo miltus, mieles, cukrų ir alyvuogių aliejų.

      Kelias akimirkas Šarlotė jį stebėjo netekusi žado.

      – Moki ruošti valgį?

      – Oui4. Žinoma. – Jis pabarstė dubens dugną cukrumi, įdėjo mielių ir įpylė šlakelį vandens. Prancūzijoje vaikai išmokdavo kepti patiekalus krosnyje dar būdami vystykluose.

      – Pats daraisi sau valgį? – vis dar negalėjo patikėti ji.

      – Kartais. – Jis linktelėjo į Šarlotės taurę. – Mėgaukis. Atsipalaiduok. Papasakok, apie ką ketinai pasikalbėti.

      Pasiūlymas Šarlotę, regis, prablaivė ir ji iš lėto gurkštelėjo vyno.

      Delsdama.

      Susidomėjusi.

      – Tai nepaprastai kokybiškas vynas, – tarė ji.

      – Aplodismentai jūsų geram skoniu, madmuazele, – nuoširdžiai pagyrė Alekas. Jis ištraukė sunkią keptuvę ir apšlakstė jos dugną alyvuogių aliejumi.

      – Seniai čia gyveni? – paklausė Šarlotė. Jos akys buvo nukreiptos į taurę, o smilius ir nykštys glostė kojelę.

      Alekas kurį laiką stebėjo jos judesį.

      – Aš čia gimiau.

      – Provanse ar pilyje?

      – Kastro5 ligoninėje.

      – Ak. – Šarlotė linktelėjo ir nutilo.

      – Ar to norėjai manęs paklausti?

      – Ne visai. – Ji baltais dantimis prikando apatinę lūpą. – Mano šeima Amerikoje… Hadsonai. Kuria filmus.

      – Ką tu sakai, – ištęsė Alekas. Tik visiškas neišmanėlis galėjo nežinoti Hadsonų filmų. Studija garsėjo gausiais apdovanojimais, maudėsi šlovės spinduliuose ir galėjo pasigirti padėjusi padaryti karjerą beveik pusei žymių Holivudo aktorių.

      – Nebuvau tikra, ar žinai, – tarsi gindamasi pasakė Šarlotė. – Jie garsūs Amerikoje, bet…

      – Esi pernelyg kukli.

      – Aš su jų verslu visai nesusijusi. – Ji staigiu rankos judesiu atmetė atgal plakus, o akimis vis dar tyrinėjo burgundišką vyną. – Jie kuria naują filmą.

      – Tik vieną?

      Aleko žodžiai pagaliau privertė Šarlotę pakelti akis.

      – Šis ypatingas.

      – Suprantu.

      – Aš ne… – Ji apsidairė po erdvę virtuvę.

      Alekas nuleido kapojimo peilį.

      – Ar taip atidėliodama jautiesi geriau?

      – Aš ne… – Sutikusi Aleko žvilgsnį ji atsiduso. – Aš tikrai tikėjausi pasikalbėti su Renė.

      – Apgailestauju.

      – Ne tiek, kiek aš. – Paskui ji nežymiai papurtė galvą. – Nenorėjau, kad taip nuskambėtų.

      Jeigu jos veido išraiška nebūtų buvusi tokia rimta, Alekas veikiausiai būtų susijuokęs.

      – Gal tai koks nors moteriškas reikalas?

      – Ne.

      – Gal tave paliko vaikinas? – Tai nebūtų taip jau blogai. Šarlotė galėtų gyventi pilyje tol, kol atsigautų nuo emocinio šoko. O Alekas būtų nuolat šalia, pasiruošęs išklausyti, leisti jai išsiverkti ant savo peties ir padaryti visa kita, ko prireiktų.

      – Ne, – atsakė ji. – Ne šitai.

      Gaila.

      – Ar man pavyktų atspėti?

      Šyptelėjusi puse lūpų ji papurtė galvą.

      Alekas vėl paėmė peilį ir nukirto svogūno stiebą.

      – Tai gal eikime prie reikalo?

      – Tu nepalengvini man užduoties.

      Jis vėl trinktelėjo peiliu.

      – Tikrai ne todėl, kad per mažai stengiuosi.

      Šarlotė suspaudė lūpas ir nusvarino pečius.

      – Na gerai, įžanga ir taip per ilga.

      Alekas nusiplovė rankas kvadratinėje, viduryje virtuvės įtaisytoje kriauklėje.

      – Tu, – aiškiai tardamas žodžius pradėjo jis, СКАЧАТЬ