Guvernantės kerai. Elizabeth Rolls

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ mokama tokia astronominė suma!

      Džulianui atvipo žandikaulis.

      – Jūs nepatenkinta, nes siūlau per daug?

      Ji susiraukė.

      – O ką jūs pagalvojote?

      Negalėdamas patikėti jis papurtė galvą.

      – Panele Deventri, leiskite jums pranešti, kad dauguma žmonių nė kiek nesijaudintų, jei pasiūlyčiau daugiau. Mano pasiūlymas lieka galioti.

      Ji prisimerkė.

      – Penkiasdešimt, – nukirto.

      Džuliano lūpos sutrūkčiojo. Viešpatie! Jis iš tikrųjų ginčijosi, tarsi koks pirklys grūdų supirktuvėje derėjosi su būsima guvernante, stengdamasis ją įtikinti, kad sutiktų gauti didesnį atlygį!

      – Panele Deventri, jūsų būgštavimai verti pasigėrėjimo, tačiau jus aukštai vertinu ne dėl to, kokią draugiją pasiūlysite mano pamotei ar kokias žinias suteiksite jaunesnei seseriai ir broliui.

      – Bet man gali nepasisekti, – pabrėžė ji.

      – Vienas šimtas per metus, – nenusileido Džulianas kovodamas su troškimu išjuokti šią neskoningai apsirengusią sąžiningą moterį gluminančiai rožinėmis sučiauptomis lūpomis ir rimtomis skirtingų spalvų akimis. – Jei tai jus nuramins, niekas kitas, išskyrus mus, nežinos, kiek jums moku. Juo labiau kita guvernantė.

      – Taip, žinoma, – iš karto sutiko panelė Deventri. – Vis dėlto tai neteisinga, net jei kita guvernantė ir nežinos. Aš žinosiu.

      Džulianas sugriežė dantimis. Kad ją kur galas, šią moterį. Ar negalėtų suvaldyti savo sąžinės ir priimti jo dosnaus pasiūlymo?

      – Panele Deventri, kartais aš lošiu kortomis. Kartais lažinuosi. Gal galime sutarti taip: dvidešimt penki svarai per metus už kompanionės pareigas. Likę dvidešimt penki – už guvernantės. Iš kitų penkiasdešimties aš lažinuosi, kad sugebėsite atkalbėti mano seserį tekėti už jūsų brolio.

      Ji vėl primerkė akis už tų senamadiškų akinių.

      – Gerai, tik su viena sąlyga…

      Galėjo ir pats numanyti.

      – Kokia?

      – Jei vis dar dirbsiu ledi Breibruk, kai jūsų sesuo ištekės, tų papildomų penkiasdešimties svarų nemokėsite. O jei kartais ji ištekėtų už mano brolio, aš jums grąžinčiau skolą…

      – Nė velnio! – atkirto jis. Ir pats nepatikėjo, kad tai ištarė.

      Kas jam užėjo? Jis niekada nesikeikdavo prie moterų, bet kažkas šioje moteryje privertė jį suklupti. Na, o panelė Deventri… apgaulinga jos išvaizda tai išgirdus pasikeitė, ji iš nuostabos prasižiojo.

      – Prašyčiau atleisti?

      Grynų gryniausias šaltis suskambėjo balse. O akys… štai kas – akys išvedė jį iš pusiausvyros. Ji įsiuto, velniškai įsiuto. Po ramiu paviršiumi slėpėsi visai kas kita.

      – Ee, žinoma, ne, – pasitaisė Džulianas. – Kitaip, panele Deventri, tai būtų ne lažybos, tiesa?

      Stebima jo susižavėjusio žvilgsnio ugninga būtybė buvo kuo aiškiausiai sutramdyta ir nugrūsta gilyn. Ją pakeitė mandagioji panelė Deventri.

      – Aš nepritariu lažyboms, – pranešė ji. – Juk nesitikite…

      – Prakeikimas! – pratrūko Džulianas. – Tai, ko tikiuosi, rodos, tuoj sužlugs! Aš tikiuosi, kad priimsite mano dosnų pasiūlymą. Aš tikiuosi, kad po trijų dienų būsite pasiruošusi keliauti su manimi į Herefordšyrą. Aš tikiuosi…

      – Po trijų dienų? – Liepsnos prasiveržė pro suskeldėjusį apgaulingą paviršių. – Per tris dienas tikrai nepajėgsiu supakuoti visų namų! Be to…

      – Mano patikėtinis tai sutvarkys, – atsakė Džulianas kabindamasis į jos žodžiais neišreikštą sutikimą.

      – Be to, negaliu drauge su jumis vykti į Herefordšyrą!

      – Kodėl, po vel… kodėl ne? – pasitaisė jis. – Kaip pradėsite dirbti, jei nevažiuosite?

      – Ak, nesupraskite visko paraidžiui! – tarė ji. – Norėjau pasakyti, kad negaliu keliauti su jumis viena. Mums teks pakeliui pernakvoti.

      Dabar jau jis įsiuto.

      – Po galais, moterie! Patikėkite, manęs visai nedomia jūsų skaistybė!

      – Nė truputėlio nesvarbu, domina ar nedomina, – atsakė ji tiesiai šviesiai. – Bet kuriuo atveju mano reputacija būtų sugriauta! Lorde Breibrukai, man dvidešimt ketveri. Aš negaliu važiuoti su jumis viena.

      – Viliatės, kad pasamdysiu jums kompanionę?

      Džulianas negalėjo patikėti. Prieš penkias minutes pasiūlė šiai nepakenčiamai moteriai garbingą darbo vietą, o jie vis dar kivirčijasi. Kažkodėl jis neįstengė suvaldyti šio sandorio.

      – Žinoma, ne, – nekantriai tarė ji. – Aš sėdėsiu ant pasostės ir…

      – Nė velnio nesėdėsite!

      – Lorde Breibrukai, dažnai keliauju sėdėdama ant pasostės…

      – Visai be reikalo! – suurzgė jis ir pridūrė: – Šį kartą to nebus.

      Tai buvo visai neprotinga, tiesiog nepaisymas to, kas akivaizdu. Kompanionės ir guvernantės visada sėdi ant pasostės.

      – Ne, bus, – nenusileido ji.

      Džulianas sugriežė dantimis ir vos ne vos užgniaužė susierzinimą.

      – Panele Deventri, – išspaudė jis, – pradedu suprasti, kodėl manote esanti netinkama kompanionės vietai!

      Nepaneigiamas faktas, kad ji dėl visko teisi, nė kiek negelbėjo. Kaip ir įžūliai kilstelėtas smakras, kuris rodė: ji žino esanti teisi ir supranta, kad jis taip pat tai žino… Džulianas tučtuojau nutraukė šią minčių virtinę.

      – Panele, negaliu sutikti, kad dama, kurią aš globo… – Metęs žvilgsnį į jos pasipiktinusį veidą jis pasitaisė, kol liepsnos dar neprasiveržė į paviršių:, – …už kurią esu atsakingas, sėdėtų ant paprastos pasostės. Arba keliautų pašto karieta, – pridėjo nelaukdamas, kol ji pasiūlys. – Jūs važiuosite su manimi!

      – Tik ne be kompanionės! – atšovė panelė Deventri.

      – Gerai! – rėžė jis. – Ar būtų priimtina, jei užeigos namų, kuriuose apsistosime, kambaryje su jumis miegotų tarnaitė, o gal man šioms paslaugoms sugundyti kilmingą našlę? СКАЧАТЬ