Geležies karalius. Julie Kagawa

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ manęs amžinai laikyti šiame saugiame burbule. Galbūt kitas mano didelis pirkinys bus mobilieji telefonai mums abiem, ir nusispjaut, ką apie tai mano Lukas. Visas šis „technologijos yra blogis“ reikalas paseno kažin kada.

      Aš pasikalbėsiu su Robiu rytoj. Šiandien negalėsiu to padaryti. Be to, vienintelis telefono aparatas namuose buvo virtuvėje, o aš nenorėjau išsilieti apie suaugusiųjų kvailumą tame pačiame kambaryje su jais. To būtų per daug.

      Pasigirdo nedrąsus beldimas ir vidun galvą kyštelėjo Itanas.

      – Labas, neklaužada. – Aš atsisėdau braukdama kelias netyčia ištryškusias ašaras. Jo kaktą dengė pleistras su dinozauro atvaizdu, o dešinė ranka buvo aptvarstyta. – Kas atsitiko?

      – Mamytė ir tėvelis išvarė Bo. – Brolio apatinė lūpa suvirpėjo, jis sukūkčiojo ir nusišluostė ašaras į Flopio kailiuką. Aš atsidusau ir parodžiau jam sėstis šalia.

      – Jie turėjo taip pasielgti, – paaiškinau, kai jis užsikabarojo ant lovos ir su triušiu įsitaisė man ant kelių. – Bo galėjo tau vėl įkąsti. Jie bijojo, kad nenukentėtum.

      – Bo man neįkando. – Itanas pasižiūrėjo į mane didelėmis ašarotomis akimis. Jose švietė baimė ir nevaikiškas supratingumas. – Bo manęs nenuskriaudė, – pakartojo jis. – Bo bandė mane apginti nuo vyro iš spintos.

      Vėl pabaisos? Aš atsidusau norėdama tai paneigti, tačiau kažkuri dalelė manęs sudvejojo. O jeigu Itanas teisus? Pastaruoju metu man irgi rodosi keisti dalykai. Kas, jeigu… Bo iš tikrųjų bandė apsaugoti Itaną nuo kažko siaubingo ir bauginančio?

      Ne! Aš papurčiau galvą. Tai kvaila! Po kelių valandų man sukaks šešiolika ir aš pernelyg didelė tikėti pabaisomis. Itanui taip pat laikas suaugti. Man jau pabodo, kad jis kaltina įsivaizduojamas šmėklas, vos tik kas nors nutinka ne taip.

      – Itanai. – Aš dar kartą atsidusau, stengdamasi nepasirodyti keista. Jeigu būsiu pernelyg griežta, jis tikriausiai vėl pravirks; nenorėjau jo liūdinti po visko, ką jam teko šiandien patirti. Tačiau tai nuėjo per toli. – Itanai, tavo spintoje nėra jokių pabaisų. Pabaisų apskritai nėra, aišku?

      – Yra, tikrai yra! – Jis susiraukė ir spyrė į antklodę. – Aš juos mačiau. Jie su manimi šnekasi. Jie sako, kad karalius nori mane matyti. – Itanas pakėlė ranką ir parodė man tvarstį. – Tas vyras iš spintos sugriebė va čia. Jis mėgino nusitempti mane po lova, bet įbėgo Bo ir jį nuvaikė.

      Supratau, kad nepavyks pakeisti jo nuomonės. Ir visai nenorėjau pykčio priepuolio savo kambaryje.

      – Na gerai, – sušvelnėjau ir apsikabinau brolį. – Tarkim, kad šiandien tave sugriebė kažkas kitas, ne Bo. Kodėl tu apie tai nepasakei mamai ir Lukui?

      – Jie suaugę, – atsakė Itanas, lyg tai būtų savaime suprantama. – Ir manim nepatikės. Jie negali matyti pabaisų. – Jis atsiduso ir pasižiūrėjo į mane nutaisęs tokią liūdną išraišką, kokios man nebuvo tekę matyti pas jokį vaiką. – Bet Flopis sako, kad tu gali juos matyti. Jeigu labai pasistengsi. Flopis sako, kad tu gali matyti pro Miglą ir kerus.

      – Pro ką ir ką?

      – Itanai? – už durų pasigirdo mamos balsas ir jos siluetas pasirodė tarpduryje. – Tu čia? – Pamačiusi mus kartu ji sumirksėjo ir nedrąsiai nusišypsojo. Aš žiūrėjau į ją akmeniniu veidu.

      Mama nekreipė į mane dėmesio.

      – Itanai, branguti, laikas eiti miegoti. Šiandien buvo sunki diena. – Ji ištiesė ranką, Itanas nušoko žemėn ir nutipeno per kambarį, paskui save vilkdamas triušį.

      – Ar galiu miegoti su tavim ir tėveliu? – išgirdau jį klausiant plonu išsigandusiu balseliu.

      – Manau, kad taip. Bet tik šiąnakt, gerai?

      – Grai. – Kai jų balsai nutolo koridoriumi, spyriu uždariau duris.

      Tą naktį aš sapnavau keistą sapną, kad prabudusi išvydau Flopį, pliušinį Itano triušį, stovintį prie mano lovos. Sapne triušis kažką sakė, žodžiai buvo rimti ir bauginantys. Jis norėjo mane perspėti, o gal apsaugoti. Rodos, aš jam kažką pažadėjau. Tačiau kitą rytą beveik nieko iš to sapno neprisiminiau.

      MANE PAŽADINO Į STOGĄ BARBENANTIS LIETUS. Mano gimtadienis, atrodo, pasmerktas būti šaltas, bjaurus ir šlapias. Akimirką kažkas labai sunkus prisilietė prie mano minčių, tačiau niekaip negalėjau suprasti, kodėl jaučiuosi tokia prislėgta. Tada plūstelėjo vakarykštės dienos prisiminimai ir aš sudejavau.

      Sveikinu su gimtadieniu, – tariau sau, įsitaisydama patogiau po antklode. – Ačiū, likusią savaitės dalį praleisiu lovoje.

      – Megana, – už durų pasigirdo mamos balsas, lydimas nedrąsaus beldimo. – Jau vėlu. Ar tu atsikėlei?

      Nekreipdama į ją dėmesio dar giliau įsirausiau po antklode. Manyje sukunkuliavo pasipiktinimas prisiminus prie tvenkinio nutemptą Bo. Mama žino, kad pykstu ant jos, bet tegul kurį laiką pasikankina slegiama kaltės jausmo. Aš dar nesu pasirengusi atleisti.

      – Megana, kelkis. Pavėluosi į autobusą, – įkišusi galvą į kambarį paragino mama konstatuojančiu faktą balsu. Aš purkštelėjau. Štai tau ir mėginimas susitaikyti.

      – Aš neisiu į mokyklą, – sumurmėjau iš po antklodės. – Nelabai gerai jaučiuosi. Man atrodo, kad turiu temperatūros.

      – Susirgai? Per savo gimtadienį? Kokia nelaimė. – Mama įėjo į kambarį, ir aš žvilgtelėjau pro antklodės kraštelį. Ji atsiminė? – Kaip liūdna, – su šypsena tęsė mama susikryžiavusi rankas. – O aš šiandien po pamokų ruošiausi tave nuvežti užsiregistruoti į vairavimo mokyklą. Bet jeigu tu sergi…

      – Tikrai? – Aš pašokau. – Na, žinai, nesijaučiu taip blogai. Išgersiu aspirino ar dar ko nors.

      – Taip ir galvojau. – Mama papurtė galvą, kai stryktelėjau ant grindų. – Šią popietę padėsiu tavo tėvui taisyti daržinę, tad negalėsiu atvažiuoti tavęs pasiimti. Bet kai tik grįši, mudvi kartu nuvažiuosime į vairavimo mokyklą. Argi ne gera gimtadienio dovana?

      Aš jos beveik negirdėjau. Buvau pernelyg užsiėmusi – laksčiau po kambarį, rankiojau drabužius ir kroviausi daiktus. Kuo greičiau prabėgs ši diena, tuo geriau.

      Man grūdant namų darbus į kuprinę, durys vėl prasivėrė. Tarpduryje pasirodė Itanas, nedrąsiai, lūkestingai šypsodamasis ir kažką slėpdamas už nugaros.

      Pamerkiau jam akį ir atmečiau atgal plaukus.

      – Ko nori, neklaužada?

      Išsišiepęs jis žengė pirmyn ir ištiesė man sulenktą popieriaus lapą. Ant viršaus puikavosi ryškiaspalvis piešinys: virš mažo namuko, iš kurio kamino kilo dūmai, kabėjo besišypsanti saulė.

      – Su gimtadieniu, Mege, – pasakė jis, labai patenkintas savimi. – Matai, kaip aš prisiminiau.

      Šypsodamasi СКАЧАТЬ