Edeno vaikai. Amanda Stivens

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ nuraudo supratusi, kaip baisiai galėjo apsikvailinti. „Šaunuolė“, – ji pasišaipė iš savęs ir atidarė automobilio dureles. „Tereikia pasijusti pažemintai, ir įkyrus libido grįžta į savo narvelį“.

      Ebė namo grįžo tik dešimtą. Kai jiedu su Semu išsiskyrė, ji užsuko į nuovadą ir kelias valandas lygino pirštų atspaudus su pavyzdžiais iš nusikaltimų centro.

      Po Emilės pagrobimo Ebė sudarė du sąrašus: vieną – daugiau nei tuzino įtariamųjų, žinomų priekabiavus prie vaikų, kitą – neseniai išėjusiųjų iš kalėjimo. Visus patikrino, bet rezultatai nenudžiugino. Kai kurie iš sąrašo vėl buvo pasodinti, keli mirę, dar keli turėjo alibi.

      Darbas buvo nuobodus ir varginantis, tačiau Ebė dirbo tol, kol atspaudai pradėjo lietis. Teko skelbti nakties pertrauką.

      Nors labai pavargusi, Ebė buvo per daug įsijautusi, kad užmigtų. Nepadėjo nei taurė vyno, nei karšta vonia. Močiutės name, kurį Ebė paveldėjo iš prieš trejus metus mirusios mamos, jos niekas negalėjo nuraminti.

      Ji mielai pasėdėtų sode, tačiau vėlyvą vakarą neįmanoma atsiginti uodų. Įgriuvusi į supamąją kėdę močiutės siuvimo kambaryje, Ebė žiūrėjo į tamsoje šviečiančius jonvabalius.

      Ją gniaužė skausmas dėl močiutės ir mamos, dėl Sedės, dėl mažųjų Saros Betės Brodi ir Emilės Kembel.

      – Maldauju, padėk mums jas rasti, – ji sušnibždėjo į tamsą, – ir tebūnie jos gyvos.

      Po kelių minučių jai pasidarė koktu nuo neveiklumo. Ji grįžo į svetainę prie parsineštų bylų krūvos. Ilgokai sėdėjo ant grindų ir žiūrinėjo pranešimus, liudytojų parodymus, nusikaltimo vietų nuotraukas. Jai trūko dėlionės dalių. Ebė pagalvojo – jei greitai jų neras, mergaičių gali nebepamatyti.

      Pasitrynusi sprandą Ebė pažvelgė į laikrodį. Beveik vidurnaktis. Jai seniausiai laikas į lovą. Daugiau taip negalima. Negalima sugrįžus namo po penkiolikos valandų darbo visą naktį kankintis prie bylų. Reikia pailsėti. Nualpusi iš nuovargio mergaitėms tikrai nepadės.

      Tačiau miegamajame Ebė, užuot užsivilkusi pižamą, susirado švarius džinsus ir marškinėlius. Sugriebusi raktelius nubėgo prie automobilio ir po kelių minučių sustojo prie Ferheiveno akademijos.

      Tokiu paros metu mokykla būna tamsi ir tuščia. Trys langų eilės ir šviesios sienos atrodė vaiduokliškai. Prie aikštelių švietė žibintai, danguje kabojo mėnulis, tačiau šviesą užstojo tankūs aukšto ąžuolo ir pekanų lapai.

      Ebė išlipo iš automobilio ir apgaubta neįprastos nakties tylos žiūrėjo į mokyklą. Tačiau ji galėtų prisiekti, kad tyloje išgirdo aidintį vaikų juoką ir išvydo judančias sūpuokles.

      Kitoje gatvės pusėje ji peršoko griovelį ir užsiropštė ant iškilo šaligatvio krašto. Nors prieš dešimt metų čia dingo Sedė, žaidimų aikštelės vis dar neaptvertos.

      Tiesa, vaikai žaisdavo per gerus šimtą metrų nuo šaligatvio, be to, kaip Ebei dievagojosi mokyklos direktorė Luiza Šeridan, jie niekada nebūdavo paliekami be priežiūros. Nuolatos budėdavo mažiausia dvi mokytojos iš kiekvienos klasės.

      Dabar – po pagrobimų – tvorai reikalingos išlaidos atrodo menkos, o tvora gal būtų apsaugojusi Emilę Kembel. Aišku, Saros Betės pagobėjui ji nesutrukdytų.

      Nors tebebuvo karšta, Ebės nugara perbėgo šiurpas, kai ji ėjo aplink tamsų mokyklos kiemą. Kažkur toli sulojo šuo, sujudinti vėjo šiureno medžių lapai. Ebei skaudžiai sudiegė sprandą.

      „Nekvailiok“, – ji griežtai sudraudė save. Drąsino save mintimi, kad ji – ginkluota policininkė, kurios, kaip jai norėjosi manyti, nusikaltėliai bijo. „Visai nebaisu. Nereikia jaudintis“.

      Apžiūrinėdama pirmo aukšto duris ir langus suvokė, kad kažką niūniuoja. „Tiek daug langų, bet niekas nieko nematė. Niekas nežiūrėjo pro tuos langus, kai šitoje mokyklos aikštelėje dingo Emilė ir Sedė“.

      Kažkas prisilietė prie jos kojos ir Ebė stryktelėjo. Pažvelgusi žemyn pamatė liesą pilką katę ir nervingai nusijuokė.

      – Ar niekas tavęs nemokė nelįsti prie ginkluotų merginų? – sušnibždėjo pasilenkusi paglostyti benamės. – Dėl Dievo meilės, kodėl aš šnibždu? Juk čia tik mudvi.

      Vos spėjusi ištarti paskutinius žodžius pamatė per aikštelę slystantį šešėlį. Širdis ėmė šokinėti. Ebė sustingo. Tikėjosi, kad pasilenkusios prie pastato jos nepastebės. Ranka tebeglostė katę, bandydama suvaldyti vis dažnėjantį pulsą. Įsmeigusi akis į tamsą vėl pamatė šešėlį.

      Ten buvo stambus, aukštas vyras. Vogčiomis jis sėlino tarp sūpynių ir medžių. Netikėtai stabtelėjęs atsigręžė į gatvę. Mėnulis apšvietė jo profilį, ir Ebė sulaikė kvėpavimą.

      Vyriškis buvo Semas Burkas.

      Ebė jau norėjo siekti ginklo, bet atpažinusi vyriškį nuleido ranką ir tyliai jį stebėjo. Aikštelėje jis suklupo ir kelias akimirkas, kurios, rodės, virto amžinybe, žiūrėjo į gatvę. „Penkiamečio lygis“, – pamanė Ebė. Po kelių minučių jis atsistojo ir nužingsniavo į gatvę. Ebė pagalvojo, kad išeina, tačiau jis sustojo taip, kad nuo šaligatvio visa žaidimų aikštelė jam būtų kaip ant delno. Vėl trumpam sustingęs žvalgėsi lyg apimtas transo.

      Ebė vėl pajuto šiurpuliukus. Katė staiga metėsi į tamsą. Suglumusi Ebė palydėjo ją žvilgsniu. Kai atsigręžė, Semo nebebuvo.

      Gatvė buvo tuščia.

      Jis dingo akimirksniu. Kaip Sedė. Kaip Emilė. Kaip Sara Betė Brodi.

      „Ne, kitaip“, – pagalvojo Ebė apeidama pastatą. Semas Burkas – federalinis agentas. Jis suaugęs ir savarankiškas, o tos mergaitės – ne.

      Vis dėlto jis ją traukė…Tos akys…

      Ebė nesileido į tolesnius apmąstymus ir vykdė savo sumanymą. Ji lėtai apžiūrinėjo mokyklos kiemą ir bandė įsivaizduoti popietes, kai buvo įvykdyti pagrobimai.

      Klasės ir žaidimų aikštelė – tolėliau nuo gatvės, o administracijos pastatas – vos per kelis metrus nuo šaligatvio. Gal pagrobėjas įslinko pro praviras duris ir tykojo, kol pasitaikė proga įsivilioti Emilę? Gal pagrobėjas stebėjo Sarą Betę pro kurį nors klasės langą?

      Budėjusių mokytojų rūpestis – gatvė. Jos nesijaudintų, jei kuris nors vaikas grįžtų į mokyklą.

      Dėl visa ko Ebė spustelėjo vieną rankeną. Durys buvo užrakintos. Apėjusi iš kitos pusės pateko į siaurą skersgatvį. Prie šiukšliadėžių sukrautos maisto dėžės bylojo, kad čia prekes iškraudavo tiekėjai.

      Pagrobėjas galėjo patekti į pastatą apsimetęs tiekėju. O gal jis tikras tiekėjas? Jei mokyklos koridoriai jam būtų pažįstami, ilgai neužtruktų. Bet ar jam pavyktų nepastebėtam išnešti išsigandusią mergaitę?

      O jeigu ji nebuvo išsigandusi? Jeigu ji nusikaltėlį pažinojo?

      Ebė priėjo prie dėžių ir žibintuvėliu apšvietė etiketes. Akies krašteliu pastebėjo СКАЧАТЬ