Devino Makeido meilė. Nora Roberts

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ atiteko ūkis. Iš tikrųjų tai jis priklausė visiems broliams, bet Šeinas į jį įdėjo visą širdį. Reifas turėjo Reganą, jie abu – kūdikį, puikų viešbutuką ir nuostabų seną namą iš akmenų ir kedro medienos, kurį pavertė savo namais. Džeradas turėjo Savaną, porą vaikų ir namelį.

      O jis? Devinas susimąstė. Gerai, galima sakyti, kad jam priklauso visas miestelis. Ir lova šerifo būstinės kambarėlyje iš kiemo pusės.

      Virtuvė buvo tuščia. Nors atrodė kaip paro dos ekspozicija, joje netrūko jaukumo ir šilumos, be kurių virtuvė nebūtų virtuvė. Pilkai melsvos plytelės ir kreminiai buitiniai prietaisai buvo puikus fonas kitiems daiktams – keraminiam dubeniui, pilnam šviežių vaisių, besišypsančios katės formos indui, kuriame puikavosi švieži namie kepti sausainiai, aukštiems kūgio formos indeliams su aromatizuotu actu, kurio taip pat pasidarydavo pati Kesė, ant palangės virš kriauklės puikavosi visa eilė vazonėlių su sanpaulijomis.

      Ir tada pro langą Devinas pamatė ją, Kesė rinko nuo virvės lengvo vėjelio plaikstomas išdžiūvusias paklodes.

      Širdis apsivertė krūtinėje. Bet jis mokėjo susivaldyti, buvo išmokęs per daugybę metų, kuriuos jau liovėsi skaičiavęs. Kesė atrodė laiminga, o Devinui tai buvo svarbiausia. Jos lūpose žaidė lengva šypsenėlė, pilkos akys žvelgė svajingai. Vėjas, kuris plaikstė paklodes, kedeno ir jos plaukus, versdamas medaus spalvos garbanas šokčioti aplink veidą ir kaklą.

      Kaip ir virtuvė – ji buvo daili, tvarkinga, atrodė dalykiška, bet jokiu būdu ne šalta. Balta medvilninė palaidinė sukišta į laisvas tamsiai mėlynas kelnes. Visai neseniai Kesė pradėjo nešioti kuklius papuošalus. Bet žiedo nebemūvėjo. Praėjo jau metai, kai įsiteisėjo skyrybos; Devinas įsiminė, kurią dieną ji nusimovė vestuvinį žiedą.

      Užtai ausyse dabar segėjo nedidelius aukso žiedus, lūpos buvo truputį paryškintos. Tuoj po vedybų Kesė nustojo dažytis ir nešioti papuošalus. Devinas ir tai įsidėmėjo.

      Puikiai prisiminė, kaip kaimynams pasiskundus jis pirmą kartą nuvyko į Kesės ir Džo nuomojamą namą. Prisiminė baimę, kuri švietė jos akyse, kai atidarė duris, mėlynes veide, trūkčiojantį ir virpantį balsą – aiškino, kad nieko nenutiko, tikrai nesą kuo rūpintis. Ji paprasčiausiai paslydusi ir pargriuvusi.

      Taip, jis tai prisiminė. Ir dar savo nusivylimą, šlykštų bejėgiškumą, kuris apėmė tą pirmą kartą – ir apimdavo visus kitus kartus, kai turėdavo stoti priešais ją, klausinėti ir ramiai siūlyti išeitis iš tokios padėties, o ji visada jas taip pat ramiai atmesdavo.

      Kaip šerifas jis nieko negalėjo padaryti, kad sustabdytų smurtą už tų namų durų, kol vieną dieną ji atėjo pas jį į būstinę – nusėta mėlynėmis, primušta, įbauginta – ir parašė pareiškimą.

      Dabar Devinas nedaug ką galėjo jai pasiūlyti kaip šerifas, tik draugystę.

      Nutaisęs nerūpestingą šypseną jis išėjo pro užpakalines namo duris.

      – Sveika, Kese.

      Jos mielos, pilkos akys patamsėjo iš išgąsčio. Devinui tai buvo nenauja, nors be galo skaudino, kad pirmiausia ji žiūri į jį kaip į šerifą – valdžios atstovą, žadantį vien rūpesčius, o tik paskui – kaip į seną draugą. Bet šypsena į Kesės veidą sugrįžo daug greičiau nei anksčiau, nuvydama nuo jos švelnių bruožų įtampą.

      – Sveikas, Devinai. – Ramiai, nes stengėsi išmokti būti rami, ji užsegė skalbinių spaustuką ant virvės ir ėmė lankstyti paklodę.

      – Gal padėti?

      Nelaukdamas, kol ji atsisakys, jis pradėjo rinkti spaustukus. Kesė nebuvo pratusi, kad vyrai dirbtų tokį darbą. Ypač toks vyras. Jis buvo… didžiulis. Platūs pečiai, stambios rankos, ilgos kojos. Aišku, ir žavus. Kaip visi Makeidai.

      Devinas turėjo kažką tokio, kas darė jį itin vyrišką, nors Kesė nebūtų galėjusi paaiškinti ką. Net tada, kai įgudusiais judesiais traukė skalbinius nuo virvės ir sulankstęs dėjo į krepšį, jis atrodė labai vyriškas. Skirtingai nei jo pavaduotojai, Devinas vilkėjo ne rusvai žalsvą uniformą, o nešiojo džinsus ir išblukusius mėlynus marškinius, kurių rankoves buvo užsiraitojęs iki alkūnių. Raumeningas, to nepaslėpsi. Kesė turėjo priežasčių nepatikliai žiūrėti į vyrišką jėgą. Tačiau netgi tokiomis didelėmis rankomis, tokiais plačiais pečiais Devinas buvo švelnumo įsikūnijimas. Kesė stengėsi apie tai galvoti, kai siekdamas kito spaustuko jis prisilietė prie jos.

      Vis dėlto ji žengtelėjo atgal norėdama išlaikyti atstumą. Devinas nusišypsojo, o ji galvojo, ką pasakyti. Būtų lengviau, jeigu jis neatrodytų toks… patikimas. Toks ryškus. Tamsūs it vidurnaktis plaukai garbanojosi ir krito ant išblukusių marškinių apykaklės. Akys žalios tarsi samanos. Veido bruožai lyg išskaptuoti, negalėjai neatkreipti dėmesio į tobulai suformuotas kalveles ir lomas. Lūpos ryžtingos, o duobutė viename skruoste nuolat traukė žvilgsnį.

      Net ir kvepėjo jis vyriškai. Paprastu muilu ir prakaitu. Devinas visada buvo jai malonus, atrodė, jis jau seniai jos gyvenimo dalis. Bet vos tik likdavo dviese, Kesė įsitempdavo tarsi katė susidūrusi su buldogu.

      – Tokią gražią dieną neverta kišti jų į džiovintuvą.

      – Ką? – Kesė sumirksėjo, paskui mintyse susikeikė. – A, taip. Aš mėgstu patalynę džiovinti lauke, kai turiu laiko. Šiąnakt nakvojo du svečiai, kiek vėliau turėtų atvažiuoti dar keli. Atminimo dienos savaitgaliui visi kambariai užsakyti.

      – Būsi labai užsiėmusi.

      – Taip. Nepavadinčiau to darbu, bet būsiu užsiėmusi.

      Devinas pažvelgė į minkštus skalbinius krepšyje.

      – Ne tas pats kas aptarnauti Edės užkandinės lankytojus?

      – Ne tas pats. – Kesė šyptelėjo stengdamasi nuslopinti kaltės jausmą. – Edė man buvo gera. Su ja malonu dirbti.

      – Ji vis dar priekaištauja Reifui, kad tave pasigrobė. – Kesė, regis, susikrimto ir Devinas papurtė galvą. – Aš tik juokauju, Kese. Juk žinai, kad ji džiaugėsi, kai gavai šį darbą. Kaip vaikai?

      – Jiems viskas gerai. Puikiai. – Jai nespėjus paimti krepšio su skalbiniais Devinas čiupo jį, atrėmė į klubą ir Kesė nežinojo, kur dėti rankas. – Netrukus grįš iš mokyklos.

      – Ar šiandien nėra beisbolo treniruotės?

      – Ne. – Ji patraukė į virtuvę, bet Devinas užbėgo už akių ir atidaręs duris laukė, kad ji įeitų pirma jo. – Konoras labai džiaugiasi, kad jį priėmė į komandą.

      – Jis geriausias metikas, kokį jie kada nors turėjo.

      – Visi taip sako. – Kesė nuėjo tiesiai prie viryklės užkaisti kavos. – Kaip keista. Jis niekada nesidomėjo sportu, kol… na, anksčiau, – netvirtai užbaigė ji sakinį. – Brajanas labai gražiai su juo sutaria.

      – Mano sūnėnas velniškai geras vaikas.

      Devino balse nuskambėjo toks paprastas ir nuoširdus pasididžiavimas, kad Kesė atsisuko pasižiūrėti.

      – Tu СКАЧАТЬ