Beprotiškai įsimylėjęs. Carole Mortimer

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ prieš dvidešimt penkerius metus ėmė gyventi atskirai ir netrukus dramatiškai išsiskyrė, taigi sugrįžti į šią vietą jis neturėjo jokio noro, juolab kad visai neseniai ten lankėsi.

      Pirmuosius vienuolika iš trisdešimt šešerių gyvenimo metų Lukanas laimingai gyveno su abiem tėvais Malberio dvare. Nė vienas iš trijų brolių nenutuokė apie tėvo romaną su našle, kuri gyveno kartu su dukterimi viename iš dvaro pastatų. Nežinojo ir apie skausmą, kurį patyrė motina dėl šio romano. Po nelaimės Molė su trimis sūnumis sugrįžo į Škotiją.

      Į Malberio dvare vykusias Džordano ir Stefanijos vestuves, nuo kurių dar nebuvo praėjusi nė savaitė, Lukanas vyko sukandęs dantis, panašiai jautėsi ir jo brolis Gideonas bei motina, todėl galimybė dar kartą važiuoti ten buvo net nesvarstoma.

      Bartonas pranešė, kad apgadintas vakarinis namo sparnas…

      Tai ilgoji pastato dalis, kurioje buvo įrengta paveikslų galerija – joje puikavosi Aleksandro Sent Klero, Lukano tėvo, buvusio Stauerbridžo hercogo, iškilmingas portretas.

      Pažvelgus į portretą tapdavo visiškai aišku, kad iš trijų brolių Sent Klerų Lukas buvo panašiausias į tamsiaplaukį, tamsiaakį svetimautoją tėvą!

      – Iš pono Bartono intonacijos supratau, kad reikalas labai skubus, – kalbėjo Leksė Hamilton žiūrėdama į tvarkingai parašytą, bet jau suglamžytą raštelį Lukano rankose.

      – Leiskite tai spręsti man, gerai? – tarė jis perdėm švelniu balsu.

      – Dėl jūsų dešimtos valandos susitikimo, matyt, nieko nebegalėsiu padaryti. – Ji visiškai nereagavo į jo pastangas. – Bet visus kitus susitikimus bus galima atšaukti, jei manote, kad…

      – Panele Hamilton, jums tikrai nebūtina žinoti, ką aš manau, – šiurkščiai pertraukė ją Lukanas. – Šią akimirką labiausiai norėčiau pasikalbėti su jūsų agentūros vadovu.

      – Kodėl?

      Lukanas kilstelėjo antakius.

      – Aš nepratęs, kad dėl mano sprendimų abejotų.

      Leksė suprato, kad žodžius laikina darbuotoja jis nutylėjo. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad agentūrai šiuo metu vadovavo Leksė, nes jos tėvai, kuriems ir priklausė Sekretorių agentūra, antrąją Kalėdų dieną išvyko į trijų savaičių kelionę kruiziniu laivu vestuvių dvidešimt penktųjų metinių proga.

      Tėvai nieko nežinojo apie Lukano Sent Klero sekretorės skambutį į agentūrą Kalėdų išvakarėse.

      Leksė nusprendė jiems apie tai nieko nesakyti, nes vien Sent Klerų pavardės paminėjimas būtų sudrumstęs šventišką nuotaiką.

      Ji bandė save įtikinti, kad tai ir buvo tikroji nutylėjimo apie skambutį priežastis.

      Kai Leksė išsiaiškino, kas skambina, gerokai suglumo, tačiau iškart ryžtingai liepė Džesikai Braun nesijaudinti, nes Sekretorių agentūra tikrai padės susitvarkyti su iškilusia problema.

      Tik pasibaigus pokalbiui Leksė suvokė, kad šis skambutis atvėrė jai neįtikėtinas galimybes.

      Tą darbą ji galėjo dirbti tikrai puikiai, be to, sausį Sekretorių agentūroje paprastai būdavo ramu. Tris dienas. Pati pasižadėjo, kad tik tris dienas stebės Lukaną Sent Klerą, visų žinomą kaip kietą ir valdingą Sent Klerų korporacijos savininką.

      Ir ką gi – Lukanas buvo toks, kokį Leksė ir įsivaizdavo, bent kol kas.

      Ji išsitiesė visu ūgiu – avėdama bateliais su dviejų colių aukščio pakulne buvo penkių pėdų ir trijų colių.

      – Pone Sent Klerai, galite neabejoti, kad per tris dienas, kurias čia dirbsiu, nenusivilsite mano kvalifikacija…

      Jis šaltai ją nužvelgė.

      – Jūsų kvalifikacija aš neabejoju…

      Iš susierzinimo Leksei užkaito skruostai.

      – Vis dėlto mintyse suabejojote.

      – Tikrai? – lėtai ištarė Lukanas remdamasis į stalo kraštą ir žiūrėdamas tiesiai į mėlynas pasipiktinusios Leksės Hamilton akis.

      Jos šilkinė oda buvo nuostabi, smakras nedidelis, bet išduodantis ryžtą, o lūpos virš jo – jausmingos, seksualios…

      Tokios lūpos – drėgnos, putlios ir šiek tiek papūstos – gali išvesti vyrą iš proto, jei tik prisiliestų prie tam tikrų kūno vietų…

      Lukanas skubiai atsitraukė, sunerimęs dėl vaizdinių, kurie jam iškilo žvelgiant į įžūlią moterį. Vyriškasis jo organas sustandėjo ir jis pasibjaurėjo savimi.

      – Kaip vadinasi jūsų įstaiga? – šiurkščiai pasiteiravo jis.

      – Sekretorių agentūra, – atsakė Leksė susiraukusi. – Bet gal jūs pirmiau norėtumėte paskambinti ponui Bartonui? Jis užsiminė, kad reikalas tikrai skubus…

      – Pats sugebu atsirinkti, panele Hamilton, kurie reikalai yra svarbesni už kitus, – čaižiu balsu nukirto Lukanas.

      – Žinoma. – Ji nežymiai linktelėjo galva, suraukė kaktą virš savo gilių mėlynų akių, apsisuko ir greitai išėjo. Lukanui beliko tik stebėti tolstant jos neklusnias tamsias garbanas. Pro akis nepraslydo ir gundantis dailus užpakaliukas, ir ilgos dailios kojos, kurių dalį dengė trumpas juodas sijonas.

      Tai buvo tarsi perspėjimas Lukanui, kad ši jauna moteris turi ne tik puikią sekretorės kvalifikaciją, bet galėtų dalytis su juo ir guoliu.

      – Ar Džemima pakeitė plaukų spalvą?

      Lukanas lėtai atsisuko ir pamatė tarpduryje stovintį brolį Gideoną. Suraukęs kaktą ir suglumęs jaunas vyras žiūrėjo į uždaras duris, kurios jungė dvi įstaigas, su tokia pat nuostaba, su kokia prieš penkiolika minučių žvelgė ir Lukanas, į kambarį įžengus Leksei Hamilton.

      Su pasitenkinimu Lukanas pagalvojo, kad Gideonas taip pat sumaišė sekretorės vardą. Buvusios sekretorės, mintyse pasitaisė.

      Tiesiog neįtikėtina, kad Džen… Džesika metė darbą net neįspėjusi. Tačiau dar labiau jį erzino tai, kad laikinai ją pavaduosianti sekretorė Leksė Hamilton yra graži ir nepaprastai seksuali.

      Lukanas nekantriai papurtė galvą ir atsisėdo prie stalo.

      – Jos vardas Džesika. Tik pamanykit! Bet tai ne ji, – pridūrė jis lediniu balsu.

      – Ne ji? – sumurmėjo Gideonas vis dar susiraukęs. Keliais metais už Lukaną jaunesnis aukštaūgis Gideonas buvo trisdešimt dvejų metų šviesiaplaukis, tamsiaakis ir nepaprastai patrauklaus veido. – Nežinojau, kad ją pakeitei kita.

      – Nepakeičiau. – Kietai suspaudęs lūpas Lukanas prisiminė Leksės Hamilton išvardytas priežastis, kodėl Džesika Braun paliko jį taip nederamai.

      Jis pagalvojo, kad Leksė nepakęs tokio СКАЧАТЬ