10 laimingų mamų įpročių. Meg Meeker

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ išdygo prie Lizos namų durų su daiktų krepšiu, pasiruošusi būti su vaikais tiek, kiek reikės. Ji tiesiogine prasme įsispyrė į Lizos šlepetes ir perėmė visus jos paliktus darbus, nes tam ir yra ypatingi draugai. Ji valė namus, žaidė su vaikais, guldė juos miegoti arba eidavo apsipirkti.

      – Tomis paskutinėmis dienomis į parduotuvę eidavome dažnai, nes buvau apima maisto ruošimo manijos, – prisimena Betė. – Jaučiausi tokia bejėgė. Norėjau kuo labiau paguosti Lizą, tačiau nepadėjo jokie žodžiai, apkabinimai, gėlės – niekas. Net nežinau, ar ir maistas padėjo, tačiau žinau viena – maisto ruošimas mums leido pajusti, kad bent kažkuri gyvenimo dalis – galbūt būtinybė išgyventi – mus verčia eiti pirmyn. Mes visi privalėjome gyventi toliau. Štai ką maisto ruošimas reiškė mums.

      Nedaugelis iš mūsų galėtų pasigirti turinčios draugių, kurios mus taip mylėtų. Likimo ironija, tačiau Liza buvo viena iš tų laimingųjų – na, bent jau draugystės prasme. Meilė, kurią Lizai parodė Betė, galbūt net ir išgelbėjo jai gyvybę, o nuostabių patiekalų ruošimas buvo neatsiejama ir tokia paprasta jos meilės išraiška.

      Ne maistas, o geri ketinimai atneša ramybę. Kai nepadeda meilė, ateina eilė vištienos troškiniams. Tampa aišku, kad kol girdisi plaktuvo burzgimas ir kol kaista orkaitė, draugė su savo skausmu nepalikta viena. Ruošianti maistą rūpinasi ja, galvoja, kaip jai sekasi, kaip jaučiasi. Maistą ruošiančios draugės iš dalies susitapatina su kenčiančia mama, kad galėtų pasidalyti jos skausmą. Mama – mamai. Kol aš ruošiu, patikėk man savo rūpesčius ir aš padėsiu tau nešti šią naštą – štai kokia šio užsiėmimo potekstė. Negaliu būti tavimi, tačiau tam tikra prasme galiu tapti panaši į tave. Mus, mamas, vienija bendras siekis – ruošti maistą tiems, kuriuos mylime. „Dabar ruošiu tau, – tarsi sako ta draugė. – Įsivaizduosiu, kad esi su manimi ir kad galiu praskaidrinti tavo gyvenimą.“ „Tad įsileiskite mane“, – prašosi maistas.

      Mano gyvenimą pakeitusi draugystė

      Vienas iš nuostabiausių draugystės teikiamų džiaugsmų − ji juntama ir dideliuose, ir mažuose dalykuose. Jūs paruošiate troškinį sergančiai draugei, o vėliau ji atsidėkoja jums tuo pačiu. Tačiau kartais iš draugystės gaunate kur kas daugiau nei tikitės. Būtent taip ir atsitiko man susipažinus su Patricija. Pirmą kartą ją pamačiau per oficialius pusryčius, kuriuos kasmet vietos bažnyčia rengia savo parapijiečiams. Renginyje apsilanko verslininkai, pastoriai, moksleiviai ir benamiai. Tąsyk beveik būčiau praėjusi pro šalį jos nepastebėjusi. Ji buvo iš tų žmonių, į kuriuos sunku atkreipti dėmesį, nors, man atrodo, jai ir patiko tokiai būti. Ji ėjo iš bažnyčios virtuvės už būrelio kitų moterų ir laikėsi atskirai. Atkreipiau dėmesį, kokia miela jos išvaizda: gelsvai rudi banguoti plaukai, smėlinis vilnonis paltas ir jos eisena. Visa jos povyza, regis, buvo ramybės ir švelnumo įsikūnijimas. Žinoma, ji neatrodė nei apleista, nei benamė. Viena iš mano draugių man šnibžtelėjo, kad ji neturi namų, nes vyras, iššvaistęs jų pinigus, paliko ją dėl kitos moters. Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau.

      Priėjau prie jos norėdama užkalbinti – jaučiausi nesmagiai, beveik drovėjausi. Mažiausiai, ko norėjau, tai priversti šią mielą vyresnio amžiaus moterį jaustis nesmagiai ar pati patekti į keblią padėtį.

      – Patricija? – užkalbinau ją iš nugaros.

      Ji atsisuko, ir mano nerimas išsisklaidė pamačius šiltą jos šypseną.

      – Taip? – atsakė ji, atvirai žvelgdama man į akis.

      – Mano vardas Megė. Tikriausiai manęs nepažįstate.

      – Kaipgi, pažįstu, – atsakė ji, toliau artėdama prie durų. – Žinau, kas esate, nes gyvenu čia jau pakankamai seniai. Mano gydytoja atliko pas jus praktiką.

      Nežinojau, kaip reaguoti į jos atvirumą, tačiau mačiau, kad ji žino daug daugiau negu parodo. Mes šnekučiavomės beveik dvidešimt minučių, man stengiantis pokalbį pratęsti kuo ilgiau, kad galėčiau pradėti kalbėti ne tokia malonia tema, dėl kurios ir nusprendžiau ją užkalbinti. Pagaliau ryžausi. Sukaupusi visą drąsą pakviečiau šią nepažįstamą moterį pagyventi savo namuose tiek, kiek jai atrodys būtina. Vos tik apie tai užsiminiau, buvau pasiruošusi išvysti išgąsdintą ir atsiprašinėjantį jos žvilgsnį, tačiau nutiko visai priešingai.

      – Būtų puiku, – paprastai atsakė ji. – Siūlote rimtai? Juk turite mažų vaikų ir visai nenorėčiau jūsų apsunkinti.

      Iš kur ji žinojo, kad turiu mažų vaikų? Pasijutau nejaukiai.

      Mes susitarėme, kad atvažiuosiu jos pasiimti iš moterų pagalbos centro, kur ji tuo metu buvo apsistojusi. Po dviejų dienų į mašiną sudėjusi jos mažą asmeninių daiktų lagaminėlį ir krepšį, prikrautą jos vardu pažymėtų maisto prekių, parsivežiau ją į savo šešių kambarių būstą. Iš pradžių ketinusi pas mus praleisti tris savaites, ji prabuvo pusantrų metų. Jai išvykstant verkiau kaip vaikas.

      Patricijai buvo šešiasdešimt penkeri, ji buvo keturių suaugusių vaikų mama, dirbo slaugytoja ir buvo viena iš šviesiausių ir švelniausių kada nors mano sutiktų moterų. Pas mus ji persikraustė todėl, kad neturėjo kur gyventi, tačiau ko jau ko, o gailesčio ji tikrai nekėlė. Ji buvo ištekėjusi daugiau kaip trisdešimt metų, kai jos vyras pradangino visas jų santaupas ir namus. Jis smarkiai gėrė, geresnį gyvenimą atrado jaunesnės ir turtingesnės moters glėby, todėl ir paliko Patriciją. Savo name ji gyveno tol, kol bankas jį areštavo, ir jai beliko stebėti, kaip visiškai svetimas asmuo iš varžytinių pardavinėja jos arbatos puodelių servizą, vaikų žaislus, kuriuos ji saugojo savo anūkams, naktinį stalelį ir visus kitus jos asmeninius namo kieme buvusius daiktus. Nenorėdama apsunkinti savo vaikų, ji autobusu nuvyko į moterų pagalbos centrą ir laikinai rado prieglobstį ten. Per visus mūsų kartu su ja praleistus metus teko daug girdėti apie jos nevykėlio vyro darbelius, tačiau pati Patricija apie tai niekada nekalbėjo. Tiesą sakant, apskritai niekada negirdėjau jos skundžiantis savo vyru, vaikais ar nepritekliumi.

      Jai atvykus gyventi pas mus, mano vaikams buvo dveji, šešeri, aštuoneri ir dešimt. Laikėme du šunis, jūrų kiaulytę, du triušius, papūgą ir iš Madagaskaro pargabentą chameleoną, kuris gyveno mano dukters kambaryje. Tačiau jai atvykus mane apėmė neįprastas jausmas. Labai uoliai, kone perdėtai stengiausi rūpintis savo vaikais. Ji viską matė, girdėjo mūsų tarpusavio pokalbius, stebėjo, kaip skiriu vaikus įvykus peštynėms. Nieko nesakė, tačiau visuomet buvo greta – laikėsi atokiai ir tyliai viską stebėjo. Kalbėjo labai mažai ir nuolat buvo užimta visokiais namų ruošos darbais. Niekada jos neprašiau padėti išimti ar sulankstyti skalbinius, bet man ir nereikėjo to daryti. Juk ji buvo mama ir pati žinojo, ką reikia daryti, ir tą darė.

      Vos po kelių savaičių visa mane kausčiusi įtampa atslūgo. Supratau, kad ir ji yra skyrusi savo susipešusius vaikus, kartais, jiems tapus nevaldomiems, net ir pliaukštelėdavo, netekusi kantrybės. Tačiau mano nejauki savijauta dingo daugiausia dėl to, kad Patricija buvo toks žmogus – ji leido man suprasti, kad nesiruošia manęs nei teisti, nei kritikuoti. Ji tiesiog buvo dėkinga draugė.

      Kartais mūsų pusryčiai tęsdavosi be galo ilgai, o mes tiesiog sėdėdavome prie stalo ir kalbėdavomės. Gerdavau stiprią kavą, bet nieko nevalgydavau, o ji gerdama arbatą kasdien užkandžiaudavo avižų dribsniais, sumaišytais su žaliais smulkintais brokoliais. Vieną rytą išsiaiškinau, kodėl ji valgė šį keistą patiekalą. Jos abi akys buvo pažeistos geltonosios dėmės degeneracijos. Iš savo gydytojo ji sužinojo, kad brokoliuose esantis vitaminas E stabdo ligos progresavimą.

      Per СКАЧАТЬ