Gerumo dienoraštis. Leon Logothetis

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ ypač dabar, gavęs pirmą pilną kanistrą degalų.

      Užsirašiau Dvaito duomenis, kad galėčiau jam papasakoti apie savo kelionę po pasaulį. Tam ir pasiėmiau nešiojamąjį kompiuterį – ruošiausi rašyti tinklaraštį visiems, kurie norės manęs klausytis, ir nuolat pranešti Linai, draugams ir artimiesiems apie tai, kaip man sekasi. Be to, tokiu būdu tikėjausi užmegzti artimesnį ryšį su visais naujais draugais, kuriuos sutiksiu per šią kelionę.

      Su Pirmuoju Gerumu išvažiavęs iš savo gatvės, dar keturiasdešimt penkias minutes burzgiau Los Andželo spūstyje, kol pagaliau prieš akis atsivėrė platus greitkelis ir galėjau padidinti greitį. Važiuodamas mąsčiau apie Dvaitą, troškau, kad kada nors ir jis pajustų tokią pakilią nuotaiką, jausmą, kai kiekviena kūno ląstelė net pulsuoja viltimi. Žinoma, aš dar kartą palikau už savęs buvusį gyvenimą ir riedėjau į saulėlydį. Aišku, tai buvo visiškai beprotiška idėja su pašėlusiomis, sunkiai suvokiamomis galimybėmis, bet saulei atsimušant nuo mane supančių dykumos smėlynų mačiau du sakalus, skrendančius priekyje manęs, ir pasaulis atrodė nuostabus kaip niekada anksčiau.

      Sustojau Mirties slėnyje, beveik pusiaukelėje iki Las Vegaso, nes degalų bakas jau buvo apytuštis. Ten sutikau dar vieną gerąjį samarietį ir jis svilinančioje kaitroje pripylė man degalų. Vėl leidausi į kelią ir netrukus jau stovėjau prie visame pasaulyje žinomo Las Vegaso ženklo. Iš tiesų, sveiki atvykę į Vegasą.

      Pasielgiau smerktinai pastatęs motociklą draudžiamoje vietoje ir meldžiausi, kad aplink nesisukiotų eismo priežiūros pareigūnų. Tikriausiai neįmanoma atvažiuoti į Las Vegasą ir nepadaryti nė vienos nuodėmės. Pirmas žmogus, į kurį kreipiausi ieškodamas vietos pernakvoti, buvo Džinas Simonsas*. Gerai, gal ne tikrasis Džinas Simonsas, bet nepaprastai į jį panašus žmogus. Pamaniau, jog tokia miegamojo garsenybė tikrai turės kokį vieną laisvą kambarėlį ir man. Klydau. Taip pat suklydau dėl trijų meksikiečių imtynininkų su kaukėmis. Popietė sparčiai ritosi į vakarą, o aš pamažu netekau vilties.

      Žingsniavau Frimonto gatve, kur, kaip kalbama, sukinėjasi vietiniai Las Vegaso gyventojai. Atsidūriau plačioje lauko parduotuvių promenadoje ir dairydamasis praeivių minioje ieškojau kuo nors išsiskiriančio žmogaus. Staiga tokį ir pamačiau. Nežinau, ar dėl išpuoselėtų ūsų, ar dėl ryškios oranžinės liemenės, bet atrodė, kad šis vyrukas šaukte šaukia: „Pasikalbėk su manimi!“

      Giliai įkvėpiau ir pajutau, kaip pasirodo kita mano asmenybės pusė – rūmų juokdarys, klasės klounas, berniukas, supratęs, kad juokindamas kitus gali priversti juos save pamėgti. Tai buvo kaukė, bet ir kaukės kartais būna naudingos.

      – Tai bent ūsai, bičiuli! Ar jie tikri? – paklausiau tikėdamasis, jog mano susidomėjimas paskatins pokalbį.

      – Žinoma, tikri. – Jis nusišypsojo.

      – Nejau? – apsimečiau abejojantis. – Galiu paliesti?

      Laimei, mano naujasis draugas nesusierzino išgirdęs tokį prašymą. Nusijuokęs atsakė:

      – Na, paprastai tai leidžiu tik damoms, bet gali ir tu paliesti, tik greitai.

      Kadangi šis vyras buvo ganėtinai atviras ir per pirmas kelias pažinties minutes leido man paliesti savo veidą, pamaniau, kad jam gali patikti mano istorija. Nespėjau visko papasakoti, vyras nuoširdžiai nusikvatojo ir tarė:

      – Aš taip pat tikiu žmonių gerumu. – Moriso ūsai judėjo sutartinai su jo burna kaip du sinchroninio plaukimo dalyviai baseine. – Gerumas yra svarbiausias dalykas gyvenime.

      O tada, mano nuostabai, jis pasiūlė man nakvynę.

      – Tikrai? – nudžiugęs ir nustebęs paklausiau jo.

      – Žinoma, – draugiškai atsakė Morisas.

      Staiga ta akimirka ant suolelio, pokalbis su Lina praėjusį vakarą, akimirka psichologės kabinete prieš kelerius metus – viskas nutolo ir atrodė įvykę prieš šimtą metų. Tai buvo žygis, kurio ir turėjau imtis. Kaip gavau degalų Los Andžele, taip gavau nakvynę Las Vegase. Gerumas priminė man, kad viskas vyksta pagal planą. Morisas pasiūlė man ateiti į jo namus pusę devynių vakaro. Jis greitosiomis nubraižė planą ir aš nužingsniavau atgal prie motociklo dar turėdamas kelias laisvas valandas.

      Ėjau per vakarėjantį Las Vegasą, temperatūra pradėjo pamažu kristi. Atvėso iki malonių +38 °C. Mačiau, kaip jaunas riedlentininkas sustojo prie kebabų kioskelio. Palaukit, kebabų kioskelis? Šiandien tebuvau valgęs Linos paruoštus pusryčius. Priėjau prie vaikinuko tikėdamasis, kad jis padės. Nors Holivude man nelabai sekėsi su dvidešimtmečiais hipsteriais, vyliausi, kad jų kolegos Vegase bus malonesni. Na, žinoma, Las Vegaso hipsteriai laimėjo prieš Holivudo jaunuolius rezultatu 1:0.

      Ričardui padarė įspūdį mano kelionė aplink pasaulį.

      – O, žmogau! – sukriokė jis pažvelgęs į besileidžiančią saulę Las Vegaso danguje. – Ir aš norėčiau padaryti ką nors panašaus.

      – Tikrai? – paklausiau.

      – Taip, matai, noriu tapti profesionaliu riedlentininku, – jis linktelėjo į riedlentę prie savo kojų, – tad tikiuosi, kad vieną dieną galėsiu išvykti į gastroles ar panašų mėšlą.

      – Kur norėtum nukeliauti?

      – Nežinau. – Ričardas gūžtelėjo pečiais. – Niekad nebuvau išvykęs iš Nevados, tai, matyt, bet kur. Į Meksiką, Jamaiką. O kur tu važiuoji?

      Tai buvo painus klausimas. Žinojau, kad galiausiai grįšiu į Los Andželą, išsirūpinau vizas į tam tikras šalis, bet konkretesnio plano neturėjau.

      – Žinau, jog turiu nuvykti į Niujorką, – pasakiau jam. – Iš ten planuoju perplaukti vandenyną.

      – Oho! Būtų šaunu nusitrenkti į Niujorką! – Jis nuleido akis į riedlentę, paspyręs mestelėjo ją į orą ir sugavo rankomis. – Bet aš tikriausiai taip ir liksiu trintis čia.

      Valgydamas Ričardo man nupirktą kebabą vyliausi, kad vieną dieną jis supras, jog niekur nenukeliaus, jei netikės savimi. Jei nebūsi pasiryžęs pasiaukoti, dėti pastangas, turėti kantrybės, taip ir liksi toje pat vietoje. Galbūt toji psichologė ir teisi. Svarbiausia ne pačios vestuvės, o pastangos ir kantrus darbas siekiant įgyvendinti savo svajonę.

      Bet aš žinojau, ką reiškia būti jaunam ir sutrikusiam – turėti aistrą kelionėms, tačiau nemokėti priimti teisingų sprendimų, kad galėtum tuo mėgautis. Pasaulyje yra daugybė žmonių, svajojančių tapti hemingvėjais, bet dažniausiai pasitenkinančių daug mažesniais dalykais. Ir niekas dėl to nekaltas. Mes turime apmokėti sąskaitas, auginti vaikus, rūpintis tėvais ir pamažu pamirštame tyliai viduje rusenančią svajonę, siekį kai ko daugiau. Tokia svajonė privertė mane šįryt išlipti iš lovos ir stums mane į priekį daug sunkesniais laikais.

      Baigėme valgyti kebabus ir Ričardas palydėjo mane iki Pirmojo Gerumo norėdamas pamatyti tą žymųjį geltoną motociklą. Pasiūliau pavežti jį priekaboje – tada tai ir nutiko. Motociklas sugedo. Vėl. Pirmą kelionės dieną. Ričardas padėjo nustumti jį į kelkraštį. Jis matė, kaip subjuro mano nuotaika.

      – O tavo motociklas ne pačios geriausios būklės, vyruti, – tarė jis.

      Tai СКАЧАТЬ