Mums pasisekė. Amy Bloom

Чтение книги онлайн.

      Tiek ir teparašiau. Pradėjau tuziną laiškų, bet suplėšiau juos ir, stebima šeimininkės, įmečiau į šiukšliadėžę kampe. Nežinau, kodėl apskritai rašiau. Nesitikėjau, kad tėvas išgelbės. Nemaniau, kad mane reikėtų gelbėti. Man atrodė, jeigu motina gali tave atvežti ir numesti lyg maišą purvinų skalbinių, o tėvas nesigėdija vogti iš tavęs (ar iš tavo sesers), tai visai pasisekė, kad sesuo atsivežė į Holivudą, skalbia tavo apatinius kartu su savaisiais ir dalijasi sumuštiniais. Ponia Gruber, mūsų šeimininkė ir visų galų meistrė, puikiai mane prižiūrėdavo, kol Airisė dirbdavo. Ponia Gruber smerkė Holivudo veidmainystes ir apgavystes, bet iš savo patirties žinojo, kad kartais taip elgtis būtina, kad išgyventum. Ji man sakydavo:

      – Tavo sesuo nesileidžia traiškoma gyvenimo, todėl turime ją gerbti.

      Pačios ponios Gruber butas buvo pilnas lipnios juostos, veržliarakčių, latakų ir vielos ritinių. Šeimininkauti jai nelabai sekėsi. Man ji atrodė nebloga virėja, nes mokėjo iškepti sumuštinį su kiaušiniu ir sūriu, juos mudvi ir valgydavome kiekvieną die- ną. Ponia Gruber klausė manęs apie mokyklą, tad pasakiau teisybę, kad mėgstu knygas, bet nekenčiu vaikų, ir ji mane supra- to. Pasakė, kad moka keturias kalbas, o mokyklą metė po šešių klasių.

      – Ten, kur aš užaugau, užtenka šešių klasių. Jei skaitai Turgenevą, jau esi išsilavinusi.

      Poniai Gruber prezidentas Ruzveltas patiko ne mažiau nei mums su tėvu. Ji visą laiką nerimavo, kad kas nors jo nenužudytų, kol vieną šiltą gruodžio dieną japoškės subombardavo mus Perl Harbore, o prezidentas Ruzveltas paskelbė karą, ir ta nelemta data tapo istorinė. Sėdėjome su ponia Gruber nejudėdamos, o kai viskas baigėsi, apsiverkėme ir jos enciklopedijoje susiradome straipsnį apie Japoniją. Kai perskaitėme, ponia Gruber tarė:

      – Reikia džiaugtis.

      Ponia Gruber sakė, kad dabar niekas nebeužpuls prezidento, nes jis mums reikalingas. Sakė, kad prisimena, kaip respublikonai lygino prezidentą Ruzveltą su Hitleriu, Stalinu ir Musoliniu. Sutikusi praeivį, segintį segtuką su užrašu NEKENČIU ELEONOROS, ji norėdavo spjauti tam žmogui arba jį užmušti. Kai buvo jauna ir dar neseniai atvykusi į JAV, ponia Gruber vos neverkdavo iš pykčio ir nevilties, kad negali žudyti tų, kuriuos norėtų. Kartais, pasakojo ji, vyrai, kuriuos dažniausiai ir norėdavo užmušti, neteisingai supratę, mėgindavo ją guosti.

      – Ką gi, bent jau nebematysime tų bjaurių segtukų, – apibendrino ji. – Bet vis tiek gaila, nes kas dabar bus japonams čia ir savo šalyje?

      Pasak jos, prezidento Ruzvelto lengvai neapmulkinsi.

      Antrą valandą ponia Gruber atsigulė popietės miego. Atsegiau jai korsetą ir uždariau miegamojo duris. Skaičiau Pirmąją meilę, truputį pritildžiau radiją ir klausiausi „Fiberio Makdži ir Molės“, o paskui žiūrinėjau senas ponios Gruber nuotraukas ir laiškus, rašytus daugiausia nežinoma kalba. Vienoje nuotraukoje ji stovi šalia žemo, plataus vyriškio Gruberio nosimi, abu pasipuošę kaubojiškomis skrybėlėmis ir kelnėmis.

      – Ai, – atsiduso nubudusi, – ruošėmės į Ameriką.