Mums pasisekė. Amy Bloom

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ kai šitas tipas buvo mažas. Pasižiūrėkit į visa tai – į krūmus, įvažiavimą, kiek daug belgiškų plytelių. Viskas nauja.

      Tėvas tarė:

      – Kas už tai, kad viskas būtų nauja ir brangu?

      Mes su Airise pakėlėme rankas.

      Negalėjome atsigėrėti tuo dailiu namu, kraipydamos galvas, mėgindamos įžiūrėti kambarius. Nužvelgėme baltą balkoną antrame aukšte ir ilgą pilkų plytelių keliuką, vingiuojantį per žalios vejos jūrą. Franciskas vėl papurškė sesers plaukus ir liepė tėvui nusiimti skrybėlę, o kai jie nuėjo keliuku ir pradingo, mes su Francisku įsitaisėme šešėlyje ir žaidėme kortomis, kol grįžo.

      Laiškas nuo Airisės

      Portobelo kelias 27,

      Londonas

      1947-ųjų sausis

      Miela Eve,

      Atsimenu, kaip šnipinėjome Torelius pro forsitijos šakas. Franciskas sušukavo man plaukus į šinjoną.

      Nuo pirmos dienos Toreliai man atrodė labai mieli žmonės. (Na, Džo Torelis tai atrodė lyg būtų visą dieną krovęs sunkvežimius. Dvokė provolonės sūriu ir mylėjo savo šeimą. Atrodo, surašiau viską, ką tik kada nors žinojau apie Džo Torelį.) Prisimenu dvynes Kateriną ir Merę, mažąjį berniuką Džojį ir mažylį Polį. Mažylį, galima sakyti, visi ir vadino mažyliu, ir ne mano reikalas buvo jį prižiūrėti. Tau jis turbūt patiko.

      Ponia Toreli atidarė duris. Edgaras mus pristatė ir pripasakojo visokių įspūdingų nesąmonių apie mudviejų darbo patirtį, bet mokėjo oriai patylėti ir beveik santūriai reikšti susižavėjimą baldais (masyviais ir tamsiais) ir vaizdais už lango (erdviais ir žaliais). Pateikė mudviejų rekomendacijas, o aš dariau viską, ką ir jis, nes mano patirtis „MGM“ nenuėjo perniek. Susidėjo rankas už nugaros ir nuslinko prie didžiojo lango. Aš iškart nuslinkau jam iš paskos. Žiūrėjome į Long Ailando sąsiaurį, kol ponia Toreli perskaitė mūsų rekomendacijas (gražiu dailyraščiu parašytas Francisko) ir grąžino mums. Ponia Toreli leido suprasti, kad norėtų išvengti žodžio „liokajus“, nes Torelių namams iš tikrųjų nereikia tokio prakilnaus žmogaus kaip Edgaras. Edgaras nenusiminė. Išliko mandagus. „Mažordomas“, – pasiūlė jis. Toks, pasak jo, galėtų vairuoti visur, kur tik reikės poniai Toreli ir visai šeimai, patarnauti formalesnių renginių metu ir apskritai tvarkyti namų reikalus. Ponia Toreli nemokėjo žaisti pokerio. Ji plačiai nusišypsojo. Paklausė, kaip reikės jį vadinti, o Edgaras pasakė, kad bus gerai Aktonas. Ponia Toreli pamėgino jį vadinti ponu Aktonu, o Edgaras trupučiuką pasitempė. „Užteks vien Aktono, ponia“, – pataisė jis, susidėdamas rankas už nugaros. Ji pasijuto išmintingai įspėta, apsidžiaugė, kad jai atleista, susižavėjo. Kadangi jūs su Edgaru abu tokie, stebiuosi, kad apskritai atsidūriau scenoje. Ponia Toreli nesielgė formaliai, ji dar nebuvo pripratusi prie turtų, bet buvo kilusi iš Europos, tad suprato klasių skirtumus, nesvarbu, kad anksčiau buvo jų nuskriausta. Persikėlę į Didįjį Neką, jie žengė ne mažesnį žingsnį nei mes.

      Mudvi niekada nesikreipėme viena į kitą kitaip nei „panele Airise“ ir „ponia Toreli“. Didžiulėje bordo spalvos svetainėje ji susikvietė vaikus prie savęs, – atrodė tarsi Senojo pasaulio paveikslas. Abi mergaitės buvo putlios ir dailios, apsirengusios tamsiai mėlynomis ir baltomis jūreiviškomis suknelėmis, juodas garbanas susikėlusios aukštyn, o Džojis atrodė lyg dinamito lazdelė, aprengta tamsiai mėlynais šortais, liemene ir ne iki galo užrišta varlyte. Mažylis tarsi mažasis princas gulėjo nėriniuotame lopšyje su stogeliu.

      – Mergaitės kitais metais eis į mokyklą, – tarė ponia Toreli. – Nesiterliosiu su darželiais. Jos eis į pirmą klasę. Noriu, kad jos būtų… Jos turi būti…

      – Pasiruošusios, – tariau.

      Ji linktelėjo ir uždėjo rankas Katerinai (ar Merei) ant plaukų. Galima imtis darbo.

      Pasigailėjau, kad parduodu jai tokią prastą prekę – save, nes ji norėjo savo mergaitėms geriausio, norėjo, kad kitos mergaitės, kurių mamos lieknos, dažo plaukus šviesiomis sruogomis, laisvalaikiu nešioja moteriškus marškinius ir vairuoja kadilakus, žaistų su jos Keite ir Mere. Ji aprodė mums namą, o aš kalbėjau kaip Edgaras. Mums viskas patiko. Virtuvė būtų tikusi geram restoranui: ištisos mylios marmuro, du ryškiai geltoni šaldytuvai. Viskas užlieta saulės spindulių. „Labai šviesu, madam“, – pasakė Edgaras, o ponia Toreli jam kažką atsakė, bet aš nieko nepridėjau, nes tuo metu įėjo Rinė, nešina pirkinių maišu, ir aš vos nenualpau.

      Atsimeni, kaip ji atrodė? Kažin ar kada nors kalbėjome apie jos išvaizdą. Jei būtų vyras, būčiau tau sakiusi: „Koks gražuolis, koks laimikis!“ Juk negalima mažajai savo sesutei sakyti: „O Dieve, argi Torelių virėja – ne pati seksualiausia būtybė, kokią teko matyti? Nieko sau gražuolė, kakta plati kaip Madonos, didžiulės akys, didelė raudona burna, visos dalys nuostabiai didelės, bet nieko – per daug. Ir net aš, tokia netikša, supratau, kad jos siela – kaip šventosios, grynas gėris.“ Ne, taip sakyti negalima. Ir žinau, kad tu joje nepastebėjai to, ką mačiau aš.

      Viliuosi, niekada daugiau nieko nebepamilsiu.

      Tikiuosi, parašysi man.

Airisė* * *

      Persikraustėme į karietinę, kitaip sakant, į butą virš garažo. Toreliai turėjo dvi mašinas: juodą kadilaką ir juodą linkolną. Kai įsitaisėme, gyvenome beveik visai kaip Ohajuje, tik svetainė buvo mažesnė, maistas geresnis ir nebuvo pianino. Aš, matyt, jau niekada neketinau eiti į mokyklą, bet turėjau baseiną, kuriame galėjau plaukioti, kai Torelių nebūdavo namie. Tėvas su seseria kasdien eidavo dirbti kitapus baseino, o aš nesipainiodavau po kojomis arba važiuodavau į Brukliną aplankyti Bėjos, Karnės ir Francisko, kurie jau turėjo tris butus tame pačiame pastate, o Bėjos ir Karnės vyrų vis dar nesimatė. Keturias dienas per savaitę nusigaudavau į Rytų Brukliną (net pro miegus būčiau tai sugebėjusi: autobusu nuvažiuoti į metro stotį, traukiniu į Flašingą, metro į Geitso aveniu stotį, pasukti į kairę ir nueiti šešis kvartalus iki Bėjos ir Karnės salono „La Bella Donna“). Už penkiasdešimt centų per dieną šlaviau plaukus, lanksčiau rankšluosčius, valiau tualetą ir ruošiau pietus Bėjai, Karnei ir sau. Bėja mokė mane plauti galvas („Nepešk, niekada netrink, dirbk pirštų pagalvėlėmis!“), o ponioms patikdavo mažų mano rankų prisilietimai. Karnė pristatydavo mane kaip savo dukterėčią, jos visiems sakydavo, kaip ir tėvas pasakė Toreliams, kad aš geniali, tik mažoka pagal amžių, ir kad baigiau mokyklą, sulaukusi vos penkiolikos. Niekas neklausdavo, kodėl tokia geniali mergina dirba visų galų tarnaite grožio salone. Žymėjausi pastabas apie plaukų spalvas ir antakius, apie lūpų ir nagų spalvų derinimą, apie grožio salono taisykles. (Reikia sakyti ne: „Ei, tavo šaknys matosi“, o: „Gal truputį atnaujinkime?“, ne: „Švenčiausioji Dievo Motina! Kas tau atsitiko?“, o: „Gal tau Evė gali pasiūlyti puodelį arbatos ar stiklinę kokakolos?“) Perskaičiau visą Čarlzą Dikensą ir nepraleisdavau nė vieno žurnalo Photoplay numerio. Per darbo pertraukas eidavau pro našlaičių prieglaudą pasidairyti to aukšto šviesiaplaukio vaikino.

      O Airisė stebėjo Rinę Haitman. Airiną Lombardo Haitman. Airisė šešis mėnesius sėdėjo Torelių virtuvėje, apsimesdama, kad nori išmokti visais įmanomais būdais kepti viščiukus ir kad ją domina patiekalai, kuriuos galima paruošti iš žaliųjų pupelių. Atsivesdavo į virtuvę Torelių mergaites ir kepdavo su jomis sausainius. СКАЧАТЬ