Geriausia knyga pasaulyje. Peter Stjernström

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ style="font-size:15px;">      – Na, mano mintis… ar būtų įmanoma… suderinti daugybę skirtingų knygų tipų ir sujungti juos į vieną vienintelę knygą? Tarsi rašyti daugybe skirtingų stilių ir žanrų, na?

      – Kaip čia taip? Kaip vienintelė reikalinga knyga? Knygų samplaika? – domisi Edis.

      – Taip… galbūt… o taip. Būtent taip! Knyga, apimanti visas kitas knygas.

      – Dievulėliau! Fantastika! Išgerkime už tai! Jėzau, tik pagalvok, kaip ją pardavinės!

      – Į sveikatą! Taip, taip, būtų velniška sėkmė. Viena vienintelė knyga – daugybės skirtingų kategorijų bestseleris. Kriminalai, maisto gaminimas, dietų aprašai, vadybos literatūra, knygos „pasidaryk pats“, savigalba, kaip būti laimingam, viskas iš karto!

      – Viskas, kas įprasta! – sušunka Edis.

      – Tai būtų geriausia knyga pasaulyje! – pritaria Titas ir išgeria didelį gurkšnį.

      – Kaip paprasta!

      – Ji bus išversta į daugybę skirtingų kalbų!

      – Ir laimės prizus!

      – Bus ekranizuota!

      – Bus puiki pjesė!

      – Pradės naują kryptį!

      – Iš tiesų pradės!

      – Būtent!

      – Išgerkime už tai!

      – Į sveikatą!

      Ir vėl abiejų autorių tarpusavio sutarimas jaudinantis. Žiūri į vienas kitą visai rimtai. Ar tai tik malonaus apgirtimo paskatinta idėja? Taip, galbūt, tiesiog dabar atrodo taip, tarsi tai būtų lemiamos svarbos reikalas. Parašyti knygą, kuri atitiktų kiekvieną bestselerio kategoriją tuo pačiu metu: autorius taptų žinomas per amžius. Kita vertus, nesėkmė savo ruožtu garantuotų iškilią vietą nepritapėlių enciklopedijoje. Rizika didžiulė. Siaubinga.

      Ką jie gali prarasti?

      Tiesą sakant, gana daug.

      Pavyzdžiui, pirmavimą.

      Tuo pačiu metu abu pagalvoja tą patį. Turi būti pirmas. Pirmas, pirmas, pirmas! Kitaip – bergždžias reikalas. Oi, dabar darbuosis šaltas protas. Likimas staiga pastatytas ant kortos. Jie žvelgia vienas į kitą šnairuodami ir nepasitikėdami.

      Tyla.

      Nuostabos kupinos akys.

      Edis, kuris visada imasi atsakomybės visuomeniniais klausimais, prabyla pirmasis.

      – Nagi, Titai, tikrai puiki idėja. Kas nors privalo parašyti tokią knygą. Bet turbūt neįmanoma sudėti visų tų gabaliukų į vieną bendrą kūrinį, nemanai?

      – Žinoma… taip, iš tikrųjų. Jeigu būtų įmanoma, kas nors jau būtų tai padaręs. Juk tikrai. Bet šauni mintis.

      – Taip…

      – Um…

      – Ar galėčiau gauti dar gėrimo?

      – Taip, žinoma. Tada galbūt kils ir dar geresnių minčių, tiesa? – atsako Titas ir dirbtinokai nusijuokia.

      – Teisingai. Teisingas požiūris, Titai. Dabar visa tai pamirškime ir šiek tiek pasilinksminkime! Paimsiu keletą gėrimų ir pasiūlysiu Leniui ir vaikinams prisidėti. Niekas nesilinksmina taip, kaip Tourettes!

      Edis nueina atsinešti gėrimų ir atsivesti draugų. Naktis ilga, netrūksta pokalbių, juoko ir veido trūkčiojimų.

      Nei Titas, nei Edis apie knygą daugiau nebeužsimins. Abu jie žino, ką tai reiškia.

      Geriausia knyga pasaulyje suteikia amžinąjį gyvenimą.

      Bet tik vienam iš jų.

      TREČIAS SKYRIUS

      Žvaigždės leidėjų entuziazmas

      Titas pabunda ant galinės savo automobilio sėdynės festivalio dalyvių automobilių stovėjimo aikštelėje. Jo kūnu srūva prakaitas. Saulė jau aukštai ir gali kone kepti kiaušinį ant automobilio dangčio. Tvanku. Jis atidaro automobilio dureles ir įsileidžia švediškos vasaros ryto gaivos. Čiulba paukščiai ir viskas, ką mato aplinkui, – automobiliai aprasojusiais langais, pilni kitų festivalio lankytojų. Jis įeina į ramų dušų pastatą. Stovi po čiurkšle ragaudamas vandens ir leidžiasi nuplaunamas vandens srovės.

      Mintis tikrai gera. Daugiau nei gera. Būtent tai, ko jam reikia. Didelis projektas, į kurį gali išlieti visą savo energiją.

      Jis nusiperka sumaigyto sūrio ritinėlį ir eina savo automobilio link. Įdomu, kur Edis? Jiedu ilgai gėrė ir tada Edis staiga dingo. Kažkas sakė, kad jau vidurnaktį Edis išdūmęs namo į Stokholmą.

      Titas atsisėda už vairo ir mauna iš lauko, festivalio metu tapusio laikina stovėjimo aikštele. Grįždamas į kelią pagriebia telefoną ir skambina į Vinčesterio redakciją.

      – Umm, laba diena? Čia Astra Larson.

      – Labas, Astra, čia Titas. Atsiprašau, kad skambinu ankstų sekmadienio rytą.

      – Oi, čia tu. Labas, Titai. Man šiek tiek silpna. Praėjusią naktį šokau iki trijų. Surengėme mergaičių vakarienę, kuri pakrypo… na, visiškai kita linkme…

      – Kaip smagu. Astra, turiu puikią idėją, apie kurią reikia pasikalbėti. Kada galėtume susitikti?

      – Hm, nežinau. Na, nelaikau savo užrašų knygutės lovoje. Kada nors kitą savaitę?

      – Ne, ne, ne! Kuo skubiau. Turi tai išgirsti. Galiu atvykti šįvakar?

      – Ne, nežinau. Eisiu pietauti pas Evitą Vinčester. Žinai, vadovo valia yra įsakymas. Ji susikvietė visus redaktorius, kad aptartume kitų metų sąrašą.

      – Tada gerai, puiku! – šaukia Titas. – Būsiu priešpiet! Kokiu metu būsi?

      – Penktą, – sako Astra. – Titai, tu tikrai verti mane smalsauti. Kas atsitiko?

      – Pakalbėsim apie tai vėliau. Būsiu vietoje vėliausiai ketvirtą. Tada pamėtėsiu tave iki Vinčesterio vilos Djurgardene. Tinka?

      – Gerai, taip ir padarykime.

      – Ačiū, Astra, ačiū.

      – Iki.

      KETVIRTAS SKYRIUS

      Pas Astrą

      Trečią valandą Titas skambina į Astros duris. Niekad nemėgo naudotis liftais, taigi užbilda laiptais iki pat Astros buto. Atidariusi duris Astra randa jį kiek uždususį ir suprakaitavusį.

СКАЧАТЬ