Geriausia knyga pasaulyje. Peter Stjernström

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ į ausį:

      – BY**S TAU Į AKĮ!

      VIENUOLIKTAS SKYRIUS

      Medžioklės pradžia

      Ar yra koks nors mąstymo greičio limitas? Įprastomis sąlygomis garsas keliauja 340 metrų per sekundę greičiu. Kūno gyslos perduoda nervų impulsus beveik taip pat greit.

      Rėkianti burna puikiai darbuojasi Tito ausyje, todėl tik sekundės šimtųjų dalių klausimas, kada garsas pavirs impulsu, pusmetriu kaukolės gyslelių siunčiamu į smegenis. Taigi praeina maždaug sekundė, kol jis supranta, kas vyksta. Tuo tarpu klyksmas paralyžiuoja. Per prabėgusią sekundę keli trauminiai Tito gyvenimo epizodai šmėkšteli prieš akis kaip glausta ir grėsminga priešmirtinė patirtis. Nemaloni situacija prieš vėl pradingdama blyksteli kaip užšalusios atminties atvaizdai per dešimtąją sekundės dalį.

      Jis mokykloje, penkiolikos. Du klasės berniukai pūkinėmis barzdomis. Net dantys matyti. Smirda cigaretėmis ir Pripps Blue alumi. Titas pradeda panikuoti. Jie subadys jo rankas savo pieštukais. Sudraskys į gabalėlius. Jis pernelyg daug rašo. Jie to nekenčia. Ir neleis jam sužibėti kokioje nors srityje. Jie nekenčia, nes jis daro šį tą, ko šie negali suprasti. Poemos – homoseksualams. Tik iškrypėliai skaito romanus. Bet rašymas yra vienintelis dalykas, kurį sugeba! Rašymas vienintelis dalykas, kuriuo jis nori užsiimti, o jie nori tai atimti. Turi bėgti. Turi ištrūkti. Kovoti arba mirti. Gelbėtis. Kur jo atpildo vaizdinys?

      A, pliumpt, štai jis! Staiga ir vėl guli moters sterblėje. Nusilaižo pieno ūselius. Lengvai kvėpuoja. Nurimsta.

      Praėjo sekundė nuo riksmo ausyje iki savikontrolės ir ramybės būsenos. Sekundė, kuri įrodė Titui, kad viskas įmanoma. Jo technika veikia. Kokioje tik situacijoje atsiduria, turi griebtis savo grėsmių ar atpildo vaizdinių. Reikia mažiau nei sekundės. Dabar jis stiprus. Titas pasisuka rėksnio pusėn.

      – Leni… malonu tave matyti, – prataria dvejodamas ir paliečia savo ausį, tarsi norėdamas apsaugoti ją nuo tolesnio agresyvaus ribų peržengimo.

      – M-man irgi. Turiu omeny… taip pat. Atsiprašau, kad šaukiau į ausį. Nesusilaikau. Taip tiesiog nutinka. Žinai, Tureto sindromas. Vos tik nors truputį susijaudinu ar nustembu, taip ir nutinka. Apsidžiaugiau tave matydamas.

      – Taip, Leni, žinau. Nuostabu. Puiku.

      – Dėkui, Titai. Na, o ką tu čia veiki?

      – Sakykim, tik žvalgausi aplink. Gavau naują projektą, taigi reikia šiek tiek įkvėpimo. O tu?

      – M-mano mergina dirba muziejaus kavinėje. Malina. Esi ją matęs?

      Titas purto galvą.

      – Na, ji dirba restorane. Ar nudžiausim ką nors skanaus?

      – Gerai.

      Titas atsistoja į eilę prie kasos už poros gerai išauklėtų juodai apsirengusių ponių. Šios jam šypsosi ir labai taktiškai linkteli, tarsi būtų jį pažinojusios. Arba pažinojo kažkada labai seniai ir dabar norėjo apie save priminti, kad išvengtų sumišimo. Ar permiegojo su kuria nors iš jų? O gal su abiem? Titas supranta, kad nieko nėra neįmanomo, ir prieš nusisukdamas taktiškai linkteli.

      Prekystalis pilnas milžiniškų čiabatos sumuštinių, nedidelės lėkštės dydžio pyragaičių ir sausainių. Pertepti pyragai atrodo šiek tiek kaimiški, tarsi kažkas ant jų būtų išbarstęs pernelyg daug miltų prieš pašaudamas į krosnį. Graikų valgis iš mėtų ir česnakų, minkštas prancūziškas sūris, saliamis, keletas įmantrių kopūsto lapų ir saulėje džiovinti pomidorai; visas turinys tiesiog byra per kraštus.

      Didžiuliai sausainiai ypač gruoblėtais kraštais. Titas mano, kad juos iškepęs žmogus buvo mažas vaikas ar kas nors, turintis rimtą negalią. Labai gerai, kad Modernaus meno muziejuje įdarbinami ir neįgalieji! Kultūringajai aukštesniajai klasei gali prireikti šiek tiek nuožmios realybės. Daugybė žmonių kasdien priversti dorotis su savo ar kitų negalia. Iš tiesų juk nėra svarbu, kaip jie atrodo; svarbu jų skonis. Matyti visas vidus, nes sausainiai labai sumaitoti. Šen ten styro šokolado, razinų ir riešutų gabaliukai. Be kita ko, ne visi sausainiai tinkamai iškepę: kai kurių pakraščiai net pridegę. Titas paima nenusisekusį sausainį ir prisipila didelį puodelį kavos. Jis stumia savo padėklą kasos link.

      – Prašom, bus penkiasdešimt devynios kronos, – sako kasininkė ir draugiškai nusišypso.

      – Oi, aš užsisakiau blogų sausainių! Pažiūrėkite, beveik visai sudegę. Gal padarysite nuolaidą?

      – Labai juokinga! – kvatojasi kasininkė. – Ne, jie ir turi tokie būti. Tai Džeimio Oliverio sausainiai. Tikrai skanūs, prisiekiu. Mes parduodame jo sausainius ir kepimo knygas.

      Lenis prieina prie kasos. Ant savo padėklo laiko vazonėlio dydžio pyrago porciją. Pasilenkia per Titą ir padaro bučinio garsą savo lūpomis.

      – La-labas, Malina.

      – Labas, Leni.

      – J-jis su manim. Tai Titas Jensenas, apie kurį tau pasakojau. Na žinai, iš festivalio.

      – O taip! Edžio draugužis. Taip. Sveikas, Titai.

      Kasininkė Malina nužvelgia eilę už Lenio. Keletas jaunų mamyčių stoviniuoja rodydamos į pyragaičius ir bandydamos apsispręsti, kuriuos pasirinkti. Dėl jų neryžtingumo už Lenio ir Tito atsiranda nedidelis tarpas. Malina pažemina balsą ir gudriai pažvelgia į juos.

      – Gerai, šiandien kava ir pyragas mano sąskaita. Pasilinksminkit. Iki!

      – O, labai tau ačiū, – sako Titas, kiek gailėdamasis neužsisakęs milžiniško pertepto pyrago. Jis buvo labai brangus, o Titas ne itin pasitikėjo Lenio sugebėjimais gauti už dyką.

      Jis pasiima savo padėklą ir juda poros laisvų kėdžių prie stalo į Vazų muziejaus pusę link. „Šiandien Stokholmas pačios geriausios nuotaikos“, – galvoja Titas žiūrėdamas į žmones, vaikštančius Strandvegeno saulėkaitoje kitoje įlankos pusėje. Kažkas ką tik uždegė grilį užpakalinėje vienos iš jachtų, prišvartuotų prie muziejaus, dalyje. Dūmai lyg strėlė kyla į dangų. Net švelnus jūros vėjelis, atrodo, atostogauja.

      Lenis valandėlę kalbasi su Malina. Jis aukštas ir išstypęs; jo kūnas įsitempęs, nepaisant pasitikinčio eik-velniop-aš-roko-žvaigždė požiūrio, kuris matyti net iš drabužių. Daug juodos, daug sagčių. Nors šiandien slepiasi po restorano uniforma, Malina su visais savo žiedais ir nepaklusniais plaukais taip pat atrodo kaip roką mėgstanti mergina. Retkarčiais jiedu dirsteli į Tito pusę.

      Už keleto staliukų sėdi dvi kultūringos damos. Jos taip pat kartkartėmis žvilgčioja į Titą. Šis apsimeta žvelgiąs į tolį. Per metų metus įgijo tam tikrą sugebėjimą žiūrėti akių kampučiais. Niekaip nesugeba atskirti, ar žmonės dėbso į jį su susižavėjimu, ar su panieka.

      Lenis pabučiuoja Maliną ir vaikštinėja kalkakmenio grindimis. Vieno jo kanvos batų puspadis atsiklijavęs, tad vos šiam priartėjus prie stalo Titas kaipmat išgirsta žliugsėjimą. Nors jo finansinė padėtis dažnai ne itin patikima, jis visada bent jau turi padorius batus. Jo tėtis tuo pasirūpino, kai Titas dar buvo mažas. „Kol turi gerus ir švarius batus, tvirtai СКАЧАТЬ