Urantijos Knyga. Urantia Foundation

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ toliau paveikė tam tikrų būtybių, gyvenančių jūsų planetoje ir priklausančių betarpiškai Satanijos planetinei sistemai, klaidos, pražangos, ir sukilimai.

      ^{(56.7) 4:2.3} Gamta yra laiko-erdvės rezultatas, kylantis dėl dviejų kosminių faktorių: pirma, dėl Rojaus Dievybės nekintamumo, tobulumo, ir teisingumo, ir antra, dėl tų tvarinių, kurie yra už Rojaus ribų, nuo aukščiausiųjų iki žemiausiųjų, eksperimentinių planų, įgyvendinimo suklydimų, maištavimo klaidų, vystymosi neužbaigtumo, ir išminties netobulumo. Todėl gamta turi vienodą, nesikeičiančią, didingą, ir nuostabią tobulumo giją iš amžinybės apskritimo; bet kiekvienoje visatoje, kiekvienoje planetoje, ir kiekvienoje atskiroje gyvybėje, šitą gamtą modifikuoja, riboja, ir galbūt suteršia evoliucionių sistemų ir visatų tvarinių veiksmai, klaidos, ir neištikimybė, ir dėl to gamta visada turi būti besikeičiančios nuotaikos, su kaprizais, nors stabili iš pagrindų, ir įvairuojanti sutinkamai su vietinės visatos veikiančiomis normomis.

      ^{(57.1) 4:2.4} Gamta yra Rojaus tobulumas, padalintas iš neužbaigtų visatų netobulumo, blogio, ir nuodėmės. Šitas dalmuo šitokiu būdu išreiškia tiek tai, kas yra tobulas ir kas yra dalinis, tiek tai, kas yra amžinas ir kas yra laikinas. Besitęsianti evoliucija modifikuoja gamtą, padidindama Rojaus tobulumo turinį ir sumažindama santykinės tikrovės blogio, klaidos, ir disharmonijos turinį.

      ^{(57.2) 4:2.5} Dievo nėra asmeniškai gamtoje ar bet kokioje kitoje iš gamtos jėgų, nes gamtos reiškinys yra progresinės evoliucijos netobulumų ir, kartais, kylančio maišto pasekmių perkėlimas ant Dievo visuotinio įstatymo Rojaus pamatų. Kaip pasirodo tokiame pasaulyje, kaip Urantija, gamta niekada negali būti visaišminčio ir begalinio Dievo adekvati išraiška, teisingas atstovavimas, patikimas pavaizdavimas.

      ^{(57.3) 4:2.6} Gamta, jūsų pasaulyje, yra tobulumo įstatymų apribojimas vietinės visatos evoliuciniais planais. Koks tai yra absurdas garbinti gamtą dėl to, kad ją ribota, siaura prasme persmelkia Dievas; nes ji yra visuotinės ir, dėl to, dieviškosios galios aspektas! Gamta taip pat yra visatos eksperimento kosminėje evoliucijoje vystymosi, augimo, ir pažangos neužbaigtų, nepilnų, ir netobulų veiksmų pasireiškimas.

      ^{(57.4) 4:2.7} Natūralaus pasaulio akivaizdūs trūkumai nerodo, jog bent vieną atitinkamą tokį trūkumą turi Dievo charakteris. Greičiau tokie pastebimi netobulumai iš tikrųjų yra tiesiog neišvengiamos stabtelėjimo akimirkos demonstruojant visą laiką judančią begalybės ekranizavimo juostą. Būtent šitie patys trūkumų intarpai į tobulumo nenutrūkstamumą įgalina materialaus žmogaus ribinį protą sugauti dieviškosios tikrovės greitai pranykstantį žvilgsnį laike ir erdvėje. Dieviškumo materialūs pasireiškimai žmogaus evoliuciniam protui atrodo defektiniai tiktai dėl to, kad mirtingasis žmogus į gamtos reiškinius ir toliau atkakliai žvelgia įprastinėmis akimis, žmogiškąja vizija, neparemta morontijos mota arba apreiškimu, jos kompensuojančiu pakaitalu laiko pasauliuose.

      ^{(57.5) 4:2.8} Ir gamtą suteršė, jos gražų veidą išvagojo randai, jos bruožus išdegino miriadų tvarinių, kurie yra gamtos dalis, bet kurie prisidėjo prie jos iškreipimo laike, maištas, blogas elgesys, ir klaidingas mąstymas. Ne, gamta nėra Dievas. Gamta nėra garbinimo objektas.

      3. Dievo nesikeičiantis charakteris

      ^{(57.6) 4:3.1} Perdaug ilgai žmogus galvojo apie Dievą kaip apie panašų į save. Dievas nepavydi, niekada nepavydėjo, ir niekada nepavydės žmogui ar kokiai nors kitai būtybei visatų visatoje. Žinant, jog šis Sūnus Kūrėjas norėjo, kad žmogus būtų planetinio kūrimo šedevras, kad būtų visos žemės valdovas, tai tas vaizdas, kad jį valdo jo paties žemos aistros, tas reginys, kaip jis lankstosi prieš medžio, akmens, aukso, ir savanaudiškų ambicijų stabus —šitos niekingos scenos sukelia Dievo ir jo Sūnų rūpestį dėl žmogaus, bet ne pavydą žmogui.

      ^{(57.7) 4:3.2} Amžinasis Dievas negali įniršti ir supykti šitų žmogiškųjų emocijų prasme ir taip, kaip žmogus supranta šitas reakcijas. Šitie jausmai yra menki ir niekingi; vargu ar jie yra verti to, kad būtų vadinami žmogiškais, tuo labiau, dieviškais; ir tokie požiūriai yra visiškai svetimi Visuotinio Tėvo tobulai prigimčiai ir gailestingam charakteriui.

      ^{(58.1) 4:3.3} Didelė, labai didelė, dalis to sunkumo, kurį patiria Urantijos mirtingieji, kad suprastų Dievą, yra dėl Liuciferio maišto ir Kaligastijos išdavystės toli siekiančių pasekmių. Pasauliuose, kurių nėra atskyrusi nuodėmė, evoliucinės rasės sugeba suformuluoti nepalyginamai geresnes Visuotinio Tėvo idėjas; jie kenčia mažiau nuo sampratos supainiojimo, išvedžiojimų, ir iškraipymo.

      ^{(58.2) 4:3.4} Dievas neatgailauja dėl to, ką yra kada nors padaręs, dabar padaro, ar kada nors padarys. Jis yra visaišmintis, o taip pat ir visagalis. Žmogaus išmintis išsivysto iš žmogiškojo patyrimo išmėginimų ir klaidų; Dievo išmintį sudaro jo begalinės visatos įžvalgos beribis tobulumas, ir šitas išankstinis numatymas efektyviai reguliuoja kūrybinę laisvą valią.

      ^{(58.3) 4:3.5} Visuotinis Tėvas niekada nepadaro nieko tokio, dėl ko vėliau reikėtų liūdėti ar gailėtis, bet jo Kūrėjų asmenybių sumanyti ir sutverti valiniai tvariniai nusidriekiančiose visatose, savo nenusisekusiu sprendimu kartais sukelia dieviškojo liūdesio emocijas savo tėvų Kūrėjų asmenybėms. Bet nors Tėvas nepadaro nei klaidų, nei gailisi, nei patiria liūdesio, vis tiek jis yra tokia būtybė, kuri turi tėviškąją meilę, ir jo širdis neabejotinai sielvartauja, kada jo vaikai nepasiekia tokių dvasinių lygių, kuriuos jie gali pasiekti su ta pagalba, kurią taip dosniai suteikė visatų dvasinio pasiekimo planai ir mirtingųjų kilimo strategija.

      ^{(58.4) 4:3.6} Tėvo begalinis gerumas pranoksta laiko ribinio proto suvokimo galimybes; dėl to visada turi būti pateikiamas kontrastas su palyginamuoju blogiu (ne nuodėme) tam, kad būtų pademonstruoti santykinio gėrio visi aspektai. Dieviškojo gėrio tobulumą mirtingojo netobulumo įžvalga gali suvokti tiktai dėl to, kad jis yra kontrastingai susivienijęs su santykiniu netobulumu laiko ir materijos ryšiuose, kurie yra erdvės judėjimuose.

      ^{(58.5) 4:3.7} Dievo charakteris yra be ribų viršžmogiškas; dėl to iš tiesų tokia dieviškumo prigimtis turi būti įasmeninta, kaip yra įasmeninta dieviškuosiuose Sūnuose, iki to laiko, kada ją gali net įtikėjimu suvokti žmogaus ribinis protas.

      4. Dievo suvokimas

      ^{(58.6) 4:4.1} Dievas yra vienintelė stacionari, savaiminė, ir nesikeičianti būtybė visoje visatų visatoje, ji neturi nieko išorėje, neturi nieko anapus, neturi praeities, ir neturi ateities. Dievas yra tikslinė energija (kūrybinė dvasia) ir absoliuti valia, ir jos savaime egzistuoja ir yra visuotinos.

      ^{(58.7) 4:4.2} Kadangi Dievas savaime egzistuoja, tai jis yra absoliučiai nepriklausomas. Dievo pats tas tapatumas yra priešiškas keitimuisi. “Aš, Viešpats, nesikeičiu.” Dievas yra nesikeičiantis; bet tol, kol nepasieksite Rojaus statuso, tol jūs negalėsite net pradėti suprasti, kaip Dievas gali pereiti nuo paprastumo prie sudėtingumo, nuo tapatumo prie variacijos, nuo ramybės prie judėjimo, nuo begalybės prie užbaigtumo, nuo dieviško prie žmogiško, nuo vienybės prie dualumo ir trivienybės. Ir Dievas šitokiu būdu gali modifikuoti savo absoliutumo pasireiškimus, nes dieviškasis nekintamumas nereiškia nejudėjimo; Dievas turi valią—jis yra valia.

      ^{(58.8) 4:4.3} Dievas yra absoliutaus apsisprendimo būtybė; nėra jokių СКАЧАТЬ