Urantijos Knyga. Urantia Foundation

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ ar daugiau ultimatonų praradimas tipišką elektrono tapatumą sugriauna, tokiu būdu sukurdamas vieną iš dešimties elektrono modifikuotų formų.

      ^{(476.8) 42:6.6} Ultimatonai neskrieja orbitomis ar sūkuriais grandinėse elektrono viduje, bet jie iš tikrųjų išsisklaido ar susigrupuoja sutinkamai su sukimosi aplink savo ašį greičiu, šitaip nulemdami skirtingus elektronų dydžius. Šitas pats ultimatonų skriejimo greitis, besisukant aplink savo ašį, nulemia elektroninių vienetų kelių tipų teigiamas ar neigiamas reakcijas. Visiškas elektroninės materijos išskaidymas ir sugrupavimas, kartu su energijos-materijos neigiamų ir teigiamų kūnų elektriniu diferencijavimu, kyla dėl šitų įvairių funkcijų, kurias atlieka medžiagą sudarančių ultimatonų tarpusavio ryšys.

      ^{(477.1) 42:6.7} Kiekvieno atomo skersmuo yra šiek tiek daugiau negu 1/100.000.000-ninė colio dalis, tuo tarpu elektronas sveria truputį daugiau negu mažiausio atomo, vandenilio, 1/2.000-oji dalis. Teigiamas protonas, būdingas atomo branduoliui, nors gali būti ne didesnis už neigiamą elektroną, bet sveria beveik du tūkstančius kartų daugiau.

      ^{(477.2) 42:6.8} Jeigu materijos masė būtų padidinta tiek, kad elektrono masė prilygtų uncijos vienai dešimtajai daliai, tuomet, proporcingai padidinus dydį, tokio elektrono tūris prilygtų visos žemės tūriui. Jeigu protono—tūkstantį aštuonis šimtus kartų sunkesnio už elektroną— tūris būtų padidintas iki smeigtuko galvutės dydžio, tuomet, santykinai, smeigtuko galvutė pasiektų skersmenį, prilygstantį Žemės orbitos aplink Saulę skersmeniui.

      7. Atominė materija

      ^{(477.3) 42:7.1} Visos materijos sandara yra pagal saulės sistemos tvarką. Kiekvienos mažiausios energetinės visatos centre yra santykinai stabili, palyginti stacionari, materialios egzistencijos branduolinė dalis. Šitas centrinis vienetas yra apdovanotas triguba pasireiškimo galimybe. Apsupdami šitą energijos centrą aplink skrieja begaline gausa, bet nepastoviomis orbitomis, energijos vienetai, kuriuos galima kažkiek palyginti su tomis planetomis, kurios apjuosia kokių nors žvaigždinių grupių saulę, panašiai, kaip jūsų pačių saulės sistemoje.

      ^{(477.4) 42:7.2} Atomo viduje elektronai sukasi aplink centrinį protoną maždaug santykinai tokioje pačioje erdvėje, kokią turi planetos saulės sistemos erdvėje, skriedamos aplink saulę. Lyginant su realiuoju dydžiu, tarp atomo branduolio ir vidinės elektronų grandinės santykinai yra toks pat atstumas kaip ir tarp vidinės planetos, Merkurijaus, ir jūsų saulės.

      ^{(477.5) 42:7.3} Elektronų apsisukimai aplink savo ašį ir jų orbitiniai skriejimo greičiai aplink atomo branduolį pranoksta žmogaus vaizduotę, nekalbant jau apie juos sudarančiųjų ultimatonų skriejimo greičius. Radžio teigiamos dalelytės išskrenda į erdvę dešimt tūkstančių mylių per sekundę greičiu, tuo tarpu neigiamos dalelės pasiekia greitį, kuris artimas šviesos greičiui.

      ^{(477.6) 42:7.4} Vietinės visatos yra dešimtainės sandaros. Dualioje visatoje yra tiktai vienas šimtas erdvės energijos atskiriamų atominių materializacijų; tokia yra maksimaliai įmanoma materijos organizacija Nebadone. Šitą vieną šimtą materijos formų sudaro įprasta serija, kurioje aplink centrinį ir santykinai kompaktišką branduolį sukasi nuo vieno iki vieno šimto elektronų. Būtent šitas tvarkingas ir patikimas įvairių energijų susivienijimas ir sudaro materiją.

      ^{(477.7) 42:7.5} Ne kiekviename pasaulyje galima pamatyti vieną šimtą atpažįstamų elementų paviršiuje, bet jie yra kažkur, buvo kažkur, ar yra evoliucijos procese. Sąlygos, kurioms esant susiformavo planeta, o vėliau vystėsi, nulemia tai, kiek iš to vieno šimto atomų tipų bus matoma. Sunkesniųjų atomų nerandama daugelio pasaulių paviršiuje. Net Urantijoje žinomi sunkesnieji elementai rodo polinkį suskilti, kaip tą iliustruoja radžio elgesys.

      ^{(477.8) 42:7.6} Atomo stabilumas priklauso nuo elektriškai neaktyvių neutronų skaičiaus centriniame kūne. Cheminis elgesys visiškai priklauso nuo laisvai besisukančių elektronų aktyvumo.

      ^{(478.1) 42:7.7} Orvontone niekada nebuvo įmanoma natūraliai surinkti į vieną atominę sistemą daugiau negu vieną šimtą orbitinių elektronų. Kada į orbitinį lauką būdavo dirbtinai įvedamas vienas šimtas ir vienas elektronas, tada visada beveik tą patį akimirksnį įvykdavo centrinio protono suirimas kartu su elektronų ir kitų išlaisvintų energijų smarkiu paskleidimu.

      ^{(478.2) 42:7.8} Nors atomai gali turėti nuo vieno iki vieno šimto orbitinių elektronų, bet tiktai didesniųjų atomų dešimt išorinių elektronų sukasi aplink centrinį branduolį kaip aiškūs ir atskiri kūnai, vientisai ir kompaktiškai aplink skriedami tiksliomis ir aiškiomis orbitomis. Tuos trisdešimt elektronų, kurie yra arčiausia centro, labai sunku pastebėti ir nustatyti kaip atskirus ir organizuotus kūnus. Šita pati santykinė elektronų elgesio priklausomybė nuo branduolio artumo yra visuose atomuose, nepriklausomai nuo to, kiek juose būtų elektronų. Kuo arčiau branduolys, tuo mažesnis elektrono individualumas. Elektrono energijos, panašios į bangas, išsiskleidimas gali pasklisti į išorę tiek, kad užimtų atomų visas mažesnes orbitas; tai ypač pasakytina apie tuos elektronus, kurie yra arčiausia prie atomo branduolio.

      ^{(478.3) 42:7.9} Tie trisdešimt elektronų, kurių orbita yra labiausiai viduje, turi savo individualybę, bet jų energetinės sistemos turi polinkį susimaišyti, nusidriekdamos nuo elektrono prie elektrono ir beveik nuo orbitos prie orbitos. Kiti trisdešimt elektronų sudaro antrąją šeimą, arba energetinę zoną, ir turi besivystančią individualybę, materijos kūnus daug labiau valdančius juos lydinčias energetines sistemas. Kiti trisdešimt elektronų, trečioji energetinė zona, yra dar daugiau individualizuoti ir skrieja aiškesnėmis ir konkretesnėmis orbitomis. Paskutinieji dešimt elektronų, esantys tiktai dešimtyje sunkiausiųjų elementų, turi savo nepriklausomą orumą, ir, dėl to, gali daugiau ar mažiau laisvai išvengti motininio branduolio kontrolės. Esant minimaliems temperatūros ir spaudimo pakitimams, šitos ketvirtosios ir labiausiai išorinės elektronų grupės nariai pabėgs iš centrinio branduolio grybšnio, kaip tą parodo urano ir giminingų elementų spontaniškas suirimas.

      ^{(478.4) 42:7.10} Pirmuosius dvidešimt septynis atomus, tuos, kuriuose yra nuo vieno iki dvidešimt septynių orbitinių elektronų, galima lengviau suvokti negu likusiuosius. Nuo dvidešimt aštuntojo ir tolyn į viršų mes vis daugiau ir daugiau susiduriame su Beribio Absoliuto tariamo buvimo nenuspėjamumu. Bet tam tikras elektronų nenuspėjamumas yra dėl skirtingų skriejimo greičių sukantis aplink savo ašį ir dėl nepaaiškintos natūralios ultimatonų tendencijos “būriuotis.” Kiti poveikiai—fizinis, elektrinis, magnetinis, ir gravitacinis—taip pat veikia, kad sukurtų skirtingą elektronų elgesį. Todėl atomai yra panašūs į asmenis, kas susiję su nuspėjamumu. Statistikai gali skelbti dėsnius, kurie valdo didžiulį skaičių tiek atomų, tiek asmenų, bet ne atskirą individualų atomą ar asmenį.

      8. Atomų sukibimas

      ^{(478.5) 42:8.1} Nors gravitacija yra vienas iš kelių faktorių, susijusių su atomo mažytės energetinės sistemos išlaikymu draugėje, bet šituose baziniuose fiziniuose vienetuose ir tarp jų taip pat yra galinga ir nežinoma energija, jų bazinės sandaros ir galutinio elgesio paslaptis, jėga, kurią Urantijoje dar reikės atrasti. Šita visuotinė įtaka persmelkia visą erdvę, kuri yra šitoje mažytėje energetinėje organizacijoje.

      ^{(478.6) 42:8.2} Atomo tarpelektroninė erdvė nėra tuščia. Per visą atomą šita tarpelektroninė СКАЧАТЬ