Pavojingas žaidimas. Barbara Dunlop

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ nuo Kventino, buvo pasiruošusi pasinaudoti bet kokia pasitaikiusia proga. Šįvakar neketino išsiduoti, kokia Anabelė jai svarbi. Juk vakarėlių merginai neturėtų rūpėti kūdikio gerovė. Vis dėlto jos kantrybė seko. Kventinas vis labiau girto. O kas tada rūpinosi mažyle?

      – Ki Veste, – šalia tarstelėjo Brodis.

      – Kokiame Veste? – išsiblaškiusi paklausė ji.

      – Floridos Ki Veste.

      – A, aišku, – Keitė prisivertė susikaupti. Gal pavyks išpešti iš pokalbio kokios nors naudos. O Anabelę susiras, kai tik pasitaikys palanki proga. –  Ar judu su Kventinu seniai pažįstami?

      – Los Andžele praleidau kelias savaites, – atsakė Brodis. – Tačiau jį pažinojau jau gerokai anksčiau.

      Keitė atsainiai atsirėmė į turėklą. Iš aukštai buvo matyti miesto šviesos, tačiau akies kampučiu ji vis tiek stebėjo Kventino judesius. Švelnus vėjelis kedeno jos neseniai trumpai nukirptus plaukus.

      – Ir ką apie jį manai?

      – Apie ką būtent? – pasisukdamas į ją pasiteiravo Brodis.

      – Skaičiau kelis straipsnius apie jį. Įdomu, kiek juose tiesos.

      Brodis nužvelgė ją nuo viršaus iki apačios. Keitė prisiminė, kad pasidarė ryškų makiažą, dėvi aptemptą suknelę, o šukuosena tikrai turėtų traukti akį. Jai nelabai patiko toks įvaizdis, tačiau to reikėjo šiam vakarui, todėl teks dar šiek tiek pakentėti.

      – Na, jis moka gerai leisti laiką, – tarstelėjo Brodis.

      Keitė krestelėjo plaukus. Norėjo atrodyti kaip moteris, kuriai patinka gerai leisti laiką. Ji demonstratyviai nužvelgė į vakarėlį susirinkusius įspūdingus svečius, egzotiškus drabužius, patiektą brangų maistą ir gėrimus.

      – Na, čia tikrai galima puikiai leisti laiką.

      Jo veidu perbėgo keista išraiška. Sarkazmas ir susitaikymas.

      – Tai jau tikrai.

      Tokia keista reakcija sužadino jos smalsumą.

      – Turbūt dirbdamas tokį darbą esi pratęs leisti laiką vakarėliuose.

      – Na, teko būti ne viename ir ne dviejuose.

      – Pašėlusiuose? – paklausė ji tarsi susidomėjusi ir geidžianti išgirsti daugiau.

      – Ir tokiuose, – šiltai nusišypsojo Brodis.

      – Oho, kaip įdomu, – Keitė beveik tikėjosi, kad jis atsainiai ją pakvies, na, galbūt tarstelėdamas: galbūt kada nors ir tave į tokį nusivesiu, mažule…

      Žinoma, ji mandagiai atsisakytų. Čia neieško kandidatų pasimatymams. Jai rūpi tik Anabelė. Vis dėlto kvietimo taip ir nesulaukė. Ko gero, violetiniai plaukų galiukai nebuvo geriausias sumanymas.

      Kaip tik tą akimirką Kventinas paliko pokalbio partnerę ir Keitė pamatė turinti progą. Ji puolė link jo, tačiau sandalų kulnas įstrigo betoninėje siūlėje ir ji, kliūstelėjusi šampaną iš taurės, vos nepargriuvo.

      Laimė, Brodis spėjo sugriebti ją už alkūnės ir sustabdyti pažintį su grindimis.

      – Atsiprašau, – tarė ji, tikėdamasi, kad neapipylė jo drabužių.

      – Tau viskas gerai? – paklausė Brodis, vis dar nepaleisdamas jos rankos.

      – Užkliuvau.

      – Per daug skubėjai.

      – Aš… – sudvejojusi nutilo ji. – Man reikia pasikalbėti su Kventinu.

      Brodis žvilgtelėjo jai per petį.

      – Na, kažkas tave jau pralenkė.

      Pasisukusi Keitė pamatė Kventino draugijoje kikenančias dvi moteris ir tyliai nusikeikė.

      – Juk jis ką tik buvo su tavo seserimi, – buvo akivaizdu, kad Brodis nepritaria tokiam elgesiui. Pakėlusi akis Keitė pamatė, kad jo žvilgsnis tapo šaltas.

      – Ne taip supratai. – Suraukta kakta aiškiai sakė, kad Brodis netiki ja. – Atėjau čia ne tam, kad kabinčiau Kventiną.

      – Vos nesusižalojai stengdamasi patraukti jo dėmesį.

      – Bet ne tam, ką tu pagalvojai.

      – Klausyk, tai tikrai ne mano reikalas.

      – Tu teisus. Tikrai ne tavo. Tačiau vis tiek tau pasakysiu. Nesiekiu ilgalaikių santykių su Kventinu.

      Toks vyras kaip Kventinas nesudomintų jos jokiomis aplinkybėmis.

      Brodis pabrėžtinai nužvelgė jos aprangą.

      – Na, turiu tau gerą žinią, Keite. Tikrai neatrodai kaip ieškanti ilgalaikių santykių.

      Nors ir specialiai taip „išsipuošė“, Keitę įžeidė jo užuomina, kad yra apsirengusi provokuojamai.

      – Kventinas manęs nedomina nei trumpalaikiu, nei ilgalaikiu aspektu.

      – Žinoma, kad nedomina.

      Jai nerūpi, ką tas Brodis apie ją mano. Na, bent neturėtų rūpėti. Tik kažkodėl jai tai buvo svarbu.

      Jau norėjo jam papasakoti, kad čia atvyko dėl dukterėčios. Kad vaidina nežinia ką tik tam, kad įsitikintų, ar Anabelei viskas gerai. Susilaikė paskutinę akimirką. Ji įžūliai krestelėjo plaukus.

      – Noriu tik gerai praleisti laiką.

      Jo akys pasidarė kaip du ledo gabalėliai.

      – Ar ne to čia visi susirinkome?

      Brodis plačiame ant sienos kabančiame ekrane stebėjo, kaip mažyčių kosminių laivų būrys manevruoja tarp asteroidų erdvėje. Laivai vis keitė spalvas, o juos valdantys žaidėjai naudojo skirtingus ginklus ir stengėsi išvengti sunaikinimo.

      – Matai? Štai čia, – tarė Vilis Finlėjus, vyriausiasis Shetland Tech programuotojas. – Medžiaga planetos paviršiuje.

      – Matau tik krūvą sprogimų.

      – Kalbu apie tai, kaip tie sprogimai vyksta, – paaiškino Vilis. – Tiksliau, kaip jie pasikeičia, kai sprogsta.

      – Na, tu žinai, ką sakai, – Brodis tikrai nebuvo programinės įrangos kūrėjas ir nė nebandė apsimesti žinantis, apie kokius techninius aspektus Vilis kalba.

      Конец ознакомительного фрагмента.

      Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

      Прочитайте СКАЧАТЬ