Lorelė: kas ta žavinga moteris?. Kat Cantrell

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ labiau, nei būtų galima nusakyti žodžiu nepatogu.

      – Panele Dikson, – Valis pakilo ir ištiesė ranką. – Aš esu LBL direktorius Valentinas Leblankas.

      – Pone Leblankai, labai malonu susipažinti, – atsakė ji. Skardus balsas nuvilnijo Ksavjero oda.

      Pirma būtų pasakęs, kad jam labiau patinka geidulingi balsai. Seksualūs moteriški balsai, kurie susijaudinus virsta murkimu. Lorelės Dikson balso niekaip nebūtum pavadinęs geidulingu, bet tai nebeatrodė svarbu. Jis iškart panoro išgirsti tą balsą dar kartą. Tokio balso galėtų klausytis ištisą valandą, ir jam nepabostų.

      Šis susitikimas turėjo būti skirtas kalbėtis, ne gundyti. Tiesą sakant, Ksavjerui dar neteko jaustis gundomam, bent jau neprisiminė. Dažniausiai viską spręsdavo jis, ir dabar jam visai nepatiko jaustis užvaldytam moters, kurios nė neturėjo čia būti.

      – Ksavjeras Leblankas, – prisistatė jis ir krenkštelėjo. Gerklė atrodė keistai užgniaužta. – Dabartinis LBL direktorius. Valis tiesiog ėjo pro šalį.

      Merginos dėmesys nukrypo nuo Valio prie Ksavjero. Šis atsistojo ir atkišo ranką. Lorelė Dikson ją paspaudė, ir, kai tarp jųdviejų nepradėjo kibirkščiuoti žiežirbos, Ksavjerui šiek tiek palengvėjo. Bet tada jis padarė klaidą ir leido žvilgsniui stabtelėti prie jos lūpų. Jos išsilenkė į šypsnį, ir Ksavjeras pasijuto lyg gavęs smūgį į paširdžius, banga nuvilnijo iki pat pirštų galiukų. Tarsi nudegęs jis ištraukė ranką ir klestelėjo į krėslą, klausdamas savęs, kada spėjo išsikraustyti iš proto.

      – Du už vieno kainą, – nusijuokė moteris, ir jos juokas buvo toks pat prikaustantis kaip ir veidas. – Gerai, kad kerpatės skirtingai. Lengviau judu atskirti.

      Ksavjeras automatiškai persibraukė ranka trumpai kirptus plaukus. Kirposi taip todėl, kad tokia šukuosena atrodė dalykiška. Toks stilius jam tiko, o tai, kad pernelyg ilgi Valio plaukai rodė jį esant maištininką, Ksavjerui buvo tik į naudą.

      – Valis neranda kelio pas kirpėją.

      Nors Ksavjeras ir neketino pajuokauti, Lorelė vėl prajuko, galutinai priversdama jį apsispręsti liautis kalbėjus. Kuo mažiau ji šitaip juoksis, tuo geriau.

      – Mes jūsų nelaukėme, – maloniai prašneko Valis, rodydamas kėdę šalia savęs, tada luktelėjo, kol Lorelė atsisės, ir atsisėdo pats. – Nors jūsų entuziazmas padarė mums įspūdį. Tiesa, Ksavjerai?

      Praėjus vos sekundei, kai jis paliepė sau užsičiaupti, Valis vėl įtraukė jį į pokalbį.

      – Galima sakyti ir taip, – suniurnėjo jis. – Man būtų patikę susitarti dėl pokalbio iš anksto.

      – Taip, žinoma, taip būtų geriausia, – pripažino moteris užversdama akis, ir tai neturėjo atrodyti taip patraukliai, kaip pasirodė. – Bet darbas mane taip sudomino, kad nenorėjau kliautis likimu. Pagalvojau – ko laukti?

      Iš tiesų, ko?

      – Kuo jus sudomino galimybė vadovauti maisto atsargų skyriui?

      – Ak, viskuo, – greitai atšovė ji. – Man patinka padėti stokojantiesiems. O tai geriausia padaryti užtikrinant nuolatinį maisto tiekimą. Maistas yra būtinybė. Noriu pamaitinti žmones.

      – Gerai pasakyta, – sumurmėjo Valis.

      Kadangi pats būtų galėjęs žodis žodin pasakyti tą patį, Ksavjeras nenustebo, kad jos aistra jį sujaudino. Ksavjero ausiai nuskambėjo tarytum būtų surepetuota, o nuojauta klykė, kad kažkas ne taip, nuo tos akimirkos, kai jis ištiesė Valiui Lorelės Dikson gyvenimo aprašymą.

      Kažkodėl ji atrodė nenatūrali. Lorelė jam nepatiko. Nepatiko ir tai, kad išmušė jį iš vėžių. Jeigu nuolat reikės tvardytis, būnant šalia šios merginos, kaip jie kartu dirbs?

      – Patirties turite mažokai, – atkreipė dėmesį Ksavjeras ir pabarbeno pirštu į juodu skiriantį gyvenimo aprašymą. – Kokia moterų prieglaudoje įgyta patirtis padės jums eiti aptarnavimo vadovės pareigas?

      Lorelė ėmė berti gerai išmoktą pasakojimą apie savo vaidmenį, pabrėždama projektų valdymo įgūdžius, ir užbaigė ugningu pasišaudymu idėjomis su Valiu, kaip padaryti paslaugas pasiekiamas platesniam žmonių ratui.

      Ksavjeras matė, kad Lorelė Dikson sužavėjo brolį. Valis per visą pokalbį šypsojosi. Žinoma, kandidatei išėjus, jis susinėrė rankas ant krūtinės ir pareiškė:

      – Ji tinka.

      – Ne, netinka.

      – Kaip? Kodėl ne? – nelaukdamas atsakymo Valis numojo ranka. – Ji tobula.

      – Tada pats ją ir priimk. Po trijų mėnesių. Kol kas čia vadovauju aš ir sakau, kad noriu kitos kandidatės.

      – Tu užsispyręs be jokio pagrindo, – atšovė Valis ir geranoriškumas, pradėjęs tarp jųdviejų rastis sprendžiant didįjį palikimo klausimą, kaip mintyse jį įvardijo Ksavjeras, ėmė sklaidytis.

      Atsargumas neturi nieko bendra su užsispyrimu, o priimti tokį sprendimą jis turi rimtą pagrindą.

      – Lorelė neturi patirties.

      – Gal juokauji? Viskas, ką ji darė moterų prieglaudoje, tinka šiam darbui. Galbūt ne taip elegantiškai, kaip tau norėtųsi, bet tau teks kęsti ją tik tris mėnesius. Paskui su ja aiškintis, jeigu ji pasirodys netinkama, teks man. Būk geras, sutik.

      Ksavjeras susinėrė rankas.

      – Toji Lorelė Dikson kažkokia įtartina. Tiesiog negaliu suprasti, kodėl. Ar tu nieko nepajutai?

      – Ne. Ji iškalbi ir nusiteikusi entuziastingai, – Valis metė į brolį pusiau sarkastišką, pusiau gailesčio kupiną žvilgsnį. – Ar esi įsitikinęs, jog kabinėjiesi ne vien todėl, kad ji nėra bejausmis robotas kaip tu?

      Cha! Tai teko girdėti ir anksčiau. Bet akivaizdu, kad Valis nė nenutuokia, kas dedasi Ksavjero širdyje. Edvardas Leblankas nemėgo rodančiųjų silpnumą. Jo manymu, emocijos ir silpnumas neatskiriami.

      – Taip, tikriausiai.

      Valis užvertė akis, matydamas brolio nenorą pritarti.

      – Tai ne verslo pasaulis. Mes žmones priimame remdamiesi ne tuo, kaip gerai jie sudoroja grobį, juk nesiekiame pelno. Tau reikia žmogaus, kuris pakeistų Mardžorę – jau nuo vakar. Jeigu bulvių sandėliuke neturi pasislėpęs kitų kandidatų, savo naująją darbuotoją jau radai.

      Žala padaryta. Dabar Ksavjeras nebegalės atmesti Lorelės Dikson kaip kandidatės, nors kandi pastaba smeigė visai kiton vieton, negu Valis tikriausiai buvo numatęs. Ne, čia ne verslo pasaulis, o išvešėjęs jo nepasitikėjimas savimi taip ir kelia bjaurią galvą.

      Tas klastingas tėvo sprendimas sukeisti juodu vietomis – rimtas reikalas. Ksavjeras tik dabar pradėjo suprasti, kaip smarkiai sueižėjo jo pasitikėjimas savimi. Kaip smarkiai su tuo susijęs jo negebėjimas priimti pretendentę tokią, kokia ji yra?

      Viskas pradėjo kelti įtarimą.

      – Jeigu СКАЧАТЬ