Kur nuves šis žaidimas. Joss Wood

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ už rankos Šo į už kelių kvartalų nuo Lizdelio įsikūrusį beisbolo centrą, Rimas galvojo, kad jo ir Laklinos susitikimas visai nenumaldė jausmo, lyg viduje vienas po kito visu greičiu skraidytų beisbolo kamuoliukai. Merginos nuotraukos nė iš tolo neatitiko realybės. Akys ir veidas visai kaip Konoro, tik žvilgsnis daug gilesnis, akys mėlynesnės, beveik violetinės, o veidas gražesnis, skruostikauliai išraiškingesni ir burna atrodė sukurta bučiniams. Smulkutė, vos siekė jo pečius, tačiau su nuostabiais apvalumais ir stangri kaip gitaros styga. Prireikė visų valios pastangų, kad pajėgtų nusukti žvilgsnį nuo išskirtinio grožio veido ir pačiu laiku sugauti krintantį Šo. Rimas sudrebėjo pagalvojęs, kas būtų buvę, jei jis būtų uždelsęs dar bent sekundę. Šo žaibo greičiu būtų kritęs ant grindų. Vaikas tikrai turėtų liautis manęs, kad yra superherojus. Arba Rimas turėtų būti labiau susitelkęs gražių moterų draugijoje.

      Paprastai dėl to jam nekildavo problemų.

      Jis patiko moterims ir jam patiko moterys, kai tik turėdavo joms laiko. Taip nutikdavo retai. Augantis verslas suvalgydavo visą jo energiją, o tas kelias laisvas valandas, kurios likdavo, kai laiką leisdavo ne darbe arba su draugais, dažniausiai Balantainais, skirdavo sesei ir, švelniai tariant, nervingai motinai.

      Galiausiai atėjo ir jo laikas sau. Verslas pakankamai išvystytas, darbuotojai gana kompetentingi, kad galėtų jiems perleisti svarbiausius darbus ir leisti sau pailsėti. Šeimos moterys taip pat pagaliau gali pačios pasirūpinti savimi. Kai prieš dešimt metų po dvidešimt penkerius metus trukusios santuokos juos nusprendė palikti tėvas, Rimas tapo seserų ir mamos atrama, jų banko valdytoju, jų sąskaitų apmokėtoju. Jauniausioji sesuo kitą savaitę pradeda dirbti naujame darbe, vadinasi, ačiū Dievui, jam nebereikės ja rūpintis.

      Po dviejų savaičių mama išvyksta į trijų mėnesių kruizą su teta ir galiausiai Rimas galės pamiršti, ką motina visada vadino mažomis problemomis. Kadangi jis vienintelis iš jos vaikų gyveno netoliese, ji jautėsi galinti skambinti jam bet kuriuo gyvenimo atveju. Dažnai. Ji taip pat nevengė apkaltinti jo retu jos lankymu, o kai ir tai nesuveikė, ėmė išsigalvoti istorijas apie prastą sveikatą arba problemas namuose, kad tik sūnus nieko nelaukdamas atbėgtų pas ją.

      Dvi savaitės netruks praeiti. Tada jis ketina pašėlusiai pasilinksminti ir susitikinėti su moterimis, kurios žino, ko nori, o labiausiai trokšta gerai praleisti laiką. Ketina pasirūpinti, kad laukinė prigimtis, kurią tiek metų laikė užgniaužęs, dabar galėtų sužydėti visu grožiu.

      Į galvą šovė keista mintis, kad galbūt jis taip elgiasi norėdamas išvengti įsipareigojimų ir meilės. Puikiai suvokė, kad jo savęs ieškojimai kur kas gilesni, nei paprastas troškimas atsiduoti laukinėms aistroms. Didžiavosi savo atsakomybės jausmu, iš dalies būtent jis apsaugojo nuo santykių su kokia nors moterimi, galvodavo, kad galbūt jis, kaip ir tėvas, nesugebės išsaugoti šeimos, negalės suteikti moteriai, ko ji nori ar ko jai reikia. Dar niekada nebuvo susimovęs ir neketino to padaryti artimiausioje ateityje.

      Kad ir kokios priežastys, jis nusipelnė gyventi greičiau ir stipriau, būti atsakingas tik pats už save. Priežastis išsiaiškins vėliau, dabar reikia sutramdyti viduje tūnantį neramų tigrą.

      Pasiekęs beisbolo centrą, Rimas pagalvojo, kad pradėti galėtų jau šį vakarą. Kai parveš Šo pas Teitę, būtų verta ištrūkti į miestą ir ką nors nuveikti. Bet tik papurtė galvą supratęs, kad visai nenusiteikęs eiti į barą ir gerti. Prieš porą mėnesių susikūrė savo anketą pažinčių svetainėje. Gal pats laikas ja iš tikrųjų pasinaudoti. Niujorkas didelis miestas ir per tą trumpą laiką jis jau peržiūrėjo daugybę moterų nuotraukų, atsirinko kelias, kritusias į akį. Trumpai šnektelėjo su keliomis moterimis, bet taip ir nesutarė susitikti realiame gyvenime.

      Šviesiaplaukė rudomis akimis visai karšta, dar buvo gana rimtai sudominusi psichologė. Bandė prisiminti, kaip moteris atrodė, bet prieš akis išdygo Laklinos Latimor veidas.

      Susitikinėti su Linko naująja seserimi ne pati geriausia mintis dėl šimto ir dešimties priežasčių. Nieko gero nežadančios mintys, vyruti, visai nieko gero. Nusivylęs savimi Rimas nusprendė kaip įprasta padirbėti ir pasižadėjo, kad rytoj ryte pirmasis jo darbas bus susirasti merginą ir pasimatyti.

      – Tu tikrai manęs nesiklausai, dėde Rimai, – Rimas atidarė beisbolo centro duris ir nuleido žvilgsnį į jo palto skverną tampantį Šo.

      – Atleisk, drauguži, kas nutiko? – Rimas sumirksėjo. Negirdėjo nė vieno berniuko žodžio.

      Šo įkišo ranką į švarko kišenę ir Rimas pamatė žvynuotą uodegą, mažytes pėdutes ir piktą Spaiko, Šo barzdotojo drakono, snukutį. – Spaikas norės picos, kai baigsime žaisti. Nuo smūgiavimo jis visada išalksta.

      Rimas tikrai norėjo ne maisto. Bet jei Laklina Balantain pasiūlytų kartu suvalgyti picą, geriausia nuogiems, buvo tikras, kad prisiverstų nuryti gabalėlį ar du.

      2

      Vos už vieno ar kelių kvartalų nuo Centrinio parko stūksančiame Lizdelyje Linkas palydėjo Lakliną koridoriumi iki laiptų, vedančių į didelį kambarį apatiniame aukšte. Žvilgsnis užkliuvo už nedidelės nuotraukos ant sienos kairėje ir mergina aiktelėjo. Juk tai negali būti Pikaso paveikslas? Jiedu praėjo devynioliktojo amžiaus stalą, kruopščiai nublizgintą ir apstatytą sidabriniais rėmeliais su visų Balantainų šeimos narių nuotraukomis. Laklina įkvėpė, stengdamasi pripildyti plaučius oro.

      Iki penkioliktojo gimtadienio augo trokšdama gyventi kaip paprasta mergaitė paprastoje amerikiečių šeimoje. Gyvendama su emociškai palaužta motina ir vyresniuoju broliu, priverstu dirbi, kad prisidėtų prie nedidelių motinos pajamų, dažniausiai laiką leisdavo viena. Laklina guodė save įsivaizduodama kitokį gyvenimą, iš žurnalų išsikirpdavo kitų šeimų nuotraukas ir atsargiai suklijuodavo jas į iškarpų albumus. Nuklijavo jomis savo batų dėžės didumo miegamojo sienas įsivaizduodama, kad tose nuotraukose – jos broliai ir seserys, nuolat nuklysdama mintimis į iki vidurnakčio užsitęsiančius vakarėlius, dienas paplūdimyje, šeimos ginčus ir bendrus sekmadienio pietus.

      Iškarpų albumus pripildė protingų ir sąmojingų draugų nuotraukų, įsivaizduojamų vaikinų ir atsargiai iškirptų vyrų, kurie netikėtai atsiranda jos gyvenime ir ją išgelbsti, nuotraukų.

      Vieną vasaros naktį visos iliuzijos apie šeimą, ryšius, kurie jungia žmones, sudužo į daugybę šukių. Laklinos susidūrimas su realybe buvo žiaurus: ji nuplėšė visas nuotraukas nuo sienų ir sudraskė iškarpų albumus. Kokia prasmė gyventi svajonių pasaulyje? Galiausiai susitaikė su faktu, kad yra viena, kad nesitikės nieko – nei šeimos, nei draugų, nei mylimųjų, kurie ją išgelbėtų, paremtų, kai jos pasaulis griūva. Ji gali kliautis tik savimi. Nusprendė niekada iš jokio asmens nieko nesitikėti.

      Buvo jauna, bet pasirinko teisingai ir vis dar vadovavosi tuo sprendimu. Keli draugai, jokių vaikinų ir menkas ryšys su broliu. Bet, velnias, nuotraukos ant stalo privertė pavyduliauti.

      – Ar viskas gerai, Laklina? – paklausė Linkas. – Atrodai šiek tiek išblyškusi.

      Ji nebuvo pratusi prie prabangių namų su nuostabiais meno kūriniais, ką tik sutiko pirmą vyrą, įplieskusį joje ugnį, ir neturi jokio supratimo, ko Balantainai siekia šiuo susitikimu. Ar ką nors turėtų stebinti, kad jaučiasi kiek įsitempusi?

      Laklina sustojo ir pasisuko į Linką. Norėjo pasakyti ką nors protingo ir žavaus, bet jo akyse išvydo užuojautą. СКАЧАТЬ