Viengungio dienos suskaičiuotos. Karen Booth

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ biure dirba berniuko tėvas? – Ana atrodė sutrikusi.

      Sara buvo pasižadėjusi išlikti diskretiška, ypač dėl Oliverio gerovės, bet tai gali būti vienintelė galimybė pakliūti pas Eidaną. Jo asistentė visai jai nepadėjo.

      – Atėjau čia susitikti su Eidanu Lengfordu. Jis jūsų brolis? Turiu su juo pasišnekėti apie Oliverį, bet jis neatsako į mano skambučius.

      – Ak, – Anos veide pasirodė nuostaba, o akys ėmė šokinėti nuo Oliverio prie Saros. – Ak. Oho, – ji pasitrynė smilkinius pirštų galais. – Vestibiulis nelabai tinkama vieta apie tai kalbėti. Gal kilkite su manimi viršun?

* * *

      – Pone Lengfordai? – Eidano asistentė nuspaudė vidinio telefono mygtuką. – Su jumis nori susitikti jūsų sesuo. Ji su lankytoja.

      Lankytoja?

      – Žinoma. Įleisk jas, – Eidanas atidėjo skaitytą LangTel prekybos ataskaitą į šalį. Nuobodžiausias skaitalas, kurį teko laikyti rankose, o tai jau daug ką pasako. Daugiau nei dvylika metų sukdamasis versle, užsitikrino lygią dalį nuobodžių finansinių projektų ir teisinių bylų. Priimdamas sprendimus visada kliovėsi instinktais. Tokia strategija jam pelnė milijardus.

      Į kabinetą įėjo Ana su nepažįstama moterimi. Pasakyti, kad nepažįstamoji atkreipė jo dėmesį, būtų per paprasta. Putlios rožinės lūpos, didelės mėlynos akys ir juoda suknelė įkūnijo natūralų moteriškumą. Eidano ir moters žvilgsniai susikirto ir jis pastebėjo skruostus nubarsčiusias blyškias strazdanas. Jam patiko įvairios moterys, bet ši gražuolė atitiko daugiau punktų jo sąraše, nei pats būtų pripažinęs. Deja, šis tas visai ne jo skonio – ant rankų miegantis kūdikis. Mamos netinka įgudusiam išsisukinėtojui nuo bet kokių emocinių saitų.

      – Eidanai, noriu, kad susipažintum su Sara Daltri, –

      švelniai tarė Ana.

      – Tai tu ta įkyri skambinėtoja, – išgirdus moters vardą išsilakstė visos mintys apie seksualią juodą suknelę ir strazdanas. – Ką tik skambinai iš vestibiulio. Kaip, po velnių, tau pavyko prisikasti iki mano sesers?

      – Kūdikis, – Ana nutildė brolį. – Jis miega.

      Kūdikis. Eidano smegenys veikė kaip kompiuteris. Jis skaitė Saros elektroninį laišką. Na, bent jau vieną iš jų. Jo pakako nuspręsti, kad su ta moterimi neturėtų susitikti. Jau ir anksčiau buvo apkaltintas esantis kažkieno tėvas. Kai esi turtingas ir kilęs iš gerai žinomos sėkmingos verslininkų šeimos, tai, galima sakyti, vaikštai su taikiniu ant nugaros.

      – Tai neteisinga, – nuojauta kuždėjo Eidanui, kad čia viskas ne taip. – Nežinau, kokie ponios Daltri tikslai, bet kviečiu apsaugą, – Eidanas ištiesė ranką prie telefono, bet Ana sudavė broliui per plaštaką.

      – Eidanai. Nereikia. Tik paklausyk. Prašau. Tai svarbu.

      – Nežinau, ką ji tau pasakė, bet viskas melas, – pulsas daužėsi Eidano ausyse.

      – Prašau tik penkių minučių, pone Lengfordai, – Saros balsas skambėjo ramiai, kaip tikros profesionalės. Visai neprimena nestabilios moters. Bet kūdikis? Ak, ne. – Jei nepatikėsite tuo, ką papasakosiu, tai jums nereikės kviesti apsaugos. Išeisiu savo noru.

      Ana pakėlusi vieną antakį pervėrė brolį žvilgsniu, nebyliai prašė, kad šis išklausytų.

      Ar prašomas dviejų moterų, kurios, akivaizdu, neketina nusileisti, Eidanas turėjo kitą pasirinkimą?

      – Jei tada visa ši sumaištis baigsis, tuomet gerai. Penkios minutės.

      – Paliksiu jus vienus, – Ana sustojo prie durų ir atsisuko į Sarą. – Kai baigsi, užsuk pas mane į kabinetą. Norėčiau sužinoti tavo minėtos knygos apie gerą vaikų miegą visą naktį pavadinimą.

      Sara linktelėjo ir nusišypsojo, lyg jos būtų geriausios bičiulės. O kam reikalingas jis?

      – Taip, žinoma. Ačiū už pagalbą, – Ana išėjo uždarydama duris ir palikdama už jų dusinančią tylą. Sara atsikrenkštė ir žengė žingsnį į priekį, kūdikis vis dar miegojo ant peties.

      – Būtų puiku, jei galėčiau prisėsti. Jis tikrai sunkus.

      – Ak, atsiprašau. Žinoma, – Eidanas pasiūlė kėdę priešais stalą. Nežinojo, kaip turėtų elgtis pats: stovėti, sėdėti, sukryžiuoti rankas. Niekas neatrodė tinkama, todėl įsitaisė savo kėdėje.

      – Žinau, kad tai keista, – pradėjo Sara. – Tiesiog eisiu prie esmės. Oliverio mama buvo mano geriausia draugė nuo mokyklos laikų. Jos vardas buvo Geilė Tompson. Ar tai nieko nesako? Ji minėjo, kad su jumis susipažino Karūnos lotoso viešbutyje, Bankoke.

      Eidano pečiai įsitempė. Sara tokių smulkmenų savo laiške neminėjo. Tik parašė, kad globoja jo vaiką. Buvo įsitikinęs, kad apie jo trumpą romaną su Geile niekas nežinojo. Jiedu susipažino viešbučio bare ir buvo kartu tris dienas, tada Geilė grįžo į Jungtines Valstijas. Daugiau jis nieko apie ją negirdėjo.

      – Prisimenu tą vardą. Taip. Bet tai nieko nereiškia, – Eidanas pasimuistė kėdėje. Suprato, kuo kvepia pokalbis. Ėmė pykinti.

      – Praėjus devyniems mėnesiams po jūsų su Geile karšto pasimatymo Tailande… – Sara mostelėjo ranka į Eidaną, – gimė Oliveris. Dar po aštuonių mėnesių man paskambinusi Geilė pranešė, kad serga ketvirtos stadijos vėžiu. Buvau vienintelė, galinti perimti Oliverio globą. Geilė neturėjo giminaičių, jos tėvai žuvo per automobilio avariją, kai mokėsi koledže. Ji žinojo, kad anksčiau dirbau aukle, ir jai tai atrodė prasmingas sprendimas. Sakė mėginusi su jumis susisiekti, bet sekėsi kur kas prasčiau nei man. Sunku būti užsispyrusiai, kai miršti.

      Eidanas sunkiai nurijo seiles. Sara laiške rašė, kad vaiko motina sunkiai sirgo. Jis manė, kad ji vis dar gyva ir tik nori pasipelnyti, kad apmokėtų sąskaitas už gydymą.

      – Ji mirė? – viduje kažkas nesuprantamai sutrūkčiojo ir Eidanas pažvelgė į kūdikį. Visiškai vieną šiame pasaulyje. Kai buvo jaunas, puikiai žinojo, koks tai jausmas. Negalėjo pakęsti minties apie taip augantį dar bent vieną vaiką.

      – Taip, – Sara suspaudė lūpas ir linktelėjo. Suėmė švelniai berniuko galvą ir pabučiavo skruostą. – Oliveris nebeturi mamos. Likau atsakinga, kad surasčiau jus ir perduočiau globą. Visiems bus tik geriau, jei viską atliksime kuo paprasčiau ir padarysime tai dar šiandien.

      Šiandien? Ar ji tikrai tai pasakė? Ne. To negali būti.

      – Tikitės, kad įžengsite valso žingsniu į mano kabinetą, perduosite man vaiką, kurį matau pirmą kartą, ir kas tada? Grįšite iš kur atvykusi, o aš turėsiu auginti šį berniuką? Tikrai ne, panele Daltri. Jūs niekur iš čia neišvyksite, kol nebūsiu visiškai tikras, kad vaikas mano. Mums reikės advokatų. Tėvystės nustatymo testo. Turiu būti įsitikinęs, kad tai ne didelė riebi apgaulė.

      Vyro lūpos virto tiesia linija, tačiau Saros jo žodžiai, atrodo, nė kiek nesujaudino.

      – Pirmiausia mano vardas Sara, o jis Oliveris. Suprantu jūsų СКАЧАТЬ