Eliotų dinastija. Trečia knyga. Barbara Dunlop

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ puiku, – Liusė atsilošė sėdynėje, Ji atrodė patenkinta. – Kur važiuojame?

      Pagaliau. Jis jau abejojo, ar ji kada nors paklaus.

      – Į Niujorką.

      – Į jūsų gimtąjį miestą.

      Brajenas pasijuto nejaukiai – kaip ji tai sužinojo?

      – Supratau iš jūsų akcento, – paaiškino Liusė jam dar nespėjus paklausti. – Turėjau bendraklasį iš Niujorko. Kalbate visai kaip jis.

      Pastabi mažulė, nieko neprikiši. Per pratybas jis buvo mokomas atsikratyti net menkiausio akcento. Jo ir turtingosios jo šeimos saugumas priklausė nuo to, kaip pavyks savo asmeninį gyvenimą atriboti nuo darbo agentūroje. Toks reikalavimas buvo keliamas visiems su juo dirbantiems agentams. Jie turėjo slapyvardžius ir niekada niekam nieko nepasakojo apie save.

      Kaip galėjo nutikti, kad jis prarado budrumą ir Liusei pavyko atspėti, iš kur jis? Matyt, atsipalaidavo. Daugelis agentų neilgai ištveria nuolatinę įtampą.

      – Dirbate CŽV? – paklausė ji.

      Kadaise Brajenas ten dirbo. Įsidarbino dar studijuodamas koledže, kur krimto verslo vadybos mokslus, ketindamas prisidėti prie šeimos verslo Eliotų leidybos korporacijoje. Tie, kurie jam pasiūlė darbą CŽV, sakė, kad atkreipė dėmesį į jo gaunamus aukščiausius įvertinimus koledže ir išskirtinai atletišką sudėjimą. Jis tapo slaptuoju agentu.

      Tuomet beveidis ir bevardis asmuo įdarbino jį naujai sukurtoje saugumo tarnybos tyrimų grupėje – įstaiga buvo tokia slapta, kad nė pavadinimo neturėjo. Nebuvo jokios centrinės būstinės, o ir nacionaliniame biudžete jai nebuvo skirta jokia eilutė. Galima sakyti, tos įstaigos visai nebuvo.

      Meluoti Brajenas mokėjo, bet kažkodėl jam nekilo noras Liusei pliaukšti niekus. Nusprendė pasakyti bent dalį tiesos.

      – Dirbu Valstybės saugumo tarnyboje.

      – Nežinojau, kad Valstybės saugume dirba slaptieji agentai.

      – Pasitaiko ir tokių.

      – Kaip tampama slaptuoju agentu?

      – Kodėl klausiate? Gal norėtumėte prisidėti?

      – Galbūt. Imčiausi bet ko, kad tik nereikėtų dirbti tokio darbo, kaip iki šiol.

      Brajenas tik pajuokavo, o Liusė, regis, priėmė už gryną pinigą.

      – Tai kodėl dirbote tame banke, jeigu nepatiko?

      Ji gūžtelėjo pečiais

      – To iš manęs tikėjosi kiti, o ir pinigai buvo neblogi, bet aš visą laiką galvojau, kad norėčiau užsiimti kuo nors kitu.

      – Pavyzdžiui?

      – Nežinau. Gal įsiprašyčiau į kokį cirką. Būčiau puiki liūtų dresuotoja.

      – Jūs? – išsprūdo Brajenui, bet išvydęs Liusės reakciją kaipmat pasigailėjo, kad nesusivaldė. Tikriausiai mergina įsižeidė.

      – O kodėl negalėčiau dresuoti liūtų?

      – Net neabejoju, kad galėtumėte. Jie būtų paklusnūs kaip avinėliai, jeigu baksnotumėte juos skėčiu.

      – Man regis, šaipotės iš manęs. Bet neatrodė, kad buvo labai linksma, kai paklojau jus ant grindų. O savo puikiuoju skėčiu beveik atlikau jums improvizuotą tracheotomiją, – Liusė apsidairė po automobilį. – Ak, mes jį palikome. O man jis taip patiko.

      – Nupirksiu naują, – pažadėjo Brajenas, užjausdamas merginą.

      Žemė susiūbavo Liusei po kojomis – ji jau niekada nebegyvens kaip anksčiau. Regis, kol kas pati to dar nesuvokia.

      – Vadinasi, atgal grįžti neketiname, – konstatavo Liusė.

      – Jei ir sugrįšite, tai tikrai negreit.

      – Na, ir puiku. Jei tektų dar bent vieną naktį praleisti tame nykiame bute tarp nykiai baltų sienų ir vilkėti tuos nykius kostiumėlius – tikriausiai persipjaučiau venas.

      Ta mergina nesiliovė stebinusi Brajeno. O jis manė, kad gerai padirbėjo šniukštinėdamas apie Liusę Miler. Ji buvo kilusi iš didelės fermerių šeimos Kanzase, baigė valstijos universitetą, puikiai mokėsi. Dirbo darbą, kuriam neturėjo tinkamo išsimokslinimo, bet darbdavio atsiliepimai buvo kuo geriausi.

      Didžiausia paslaptis gaubė Liusės Miler gyvenimą porą metų po studijų baigimo. Apie tą laikotarpį jam mažai ką pavyko sužinoti. Pasas rodė, kad ji buvo kelis kartus išvykusi į užsienį. Daugiausia, ką Brajenui pavyko išsiaiškinti – kad, prieš pasinerdama į rimtą karjerą, ji domėjosi kultūros dalykais. Jos vyresnysis brolis gyveno Olandijoje, taigi tikriausiai buvo nuvykusi pas jį.

      – Mano šeima nerimaus, – tarė Liusė.

      – Negalėsite su jais susisiekti.

      – Niekada? – tyliai suvebleno ji. – Ar pateksiu į liudytojų apsaugos programą?

      – Ar norėtumėte?

      Liusė atsiduso:

      – Galėčiau priprasti prie naujo vardo ir pavardės. Man niekada nepatiko mano vardas. Bet norėčiau išsirinkti pati.

      – Kaip pasivadintumėte?

      – Tikrai ne tokiu kvailu vardu kaip Kazanova – nors sprendžiant pagal tai, kaip susukote galvą poniai Fluger, šis vardas jums tinka. Su manimi ji buvo slidi kaip gyvatė.

      – Ne savo valia pasivadinau Kazanova. Galite vadinti mane Brajenu, – tarė jis nusprendęs, kad vis tiek ji netrukus sužinos tikrąjį jo vardą.

      – O jūs galite vadinti mane Lindse. Lindse Morgan.

      – Labai jau įmantriai skamba. Ar šis vardas jums ką nors reiškia? Pažinojote kokią nors Lindsę? Ar Morgan?

      – Ne. Man visada patiko aktorė Lindsė Vagner. Matėte filmą „Rikošetas“? Žiūrėjau per televiziją. O Morgan… nežinau. Šiaip, nukabinau iš dangaus.

      Kaip tik tai ir norėjo išgirsti Brajenas.

      – Gerai, vadinasi, dabar būsite Lindsė Morgan. Pratinkitės.

      O, Dieve, tas vyras nejuokauja, – pagalvojo Liusė. Ji iš tiesų tampa kažkuo kitu ir pradeda naują gyvenimą. Bus naujas darbas, nauji namai – gal kokioje puikioje vietoje, tokioje kaip Niujorkas. Žinojo, kad turėtų bijoti. Negailestingi nusikaltėliai, susiję su tarptautiniu terorizmu, įsilaužė į jos namus ir visur prikaišiojo blakių. Gal net dabar jie ieško jos norėdami nužudyti.

      Bet ji neišsigando, tik nekantravo, kas bus toliau.

      Žinoma, troško, kad tėvams netektų jaudintis. Norėjo paklausti Brajeno, ar dar kada nors juos pamatys, bet jautė, kad ir jis nežino atsakymo į šitą klausimą. Kažkas neduoda jam ramybės. Nujautė, kad žemė СКАЧАТЬ