Eliotų dinastija. Pirma knyga. Brenda Jackson

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ įsitaisiusi Erika pasakė taksistui Tijos namų adresą.

      – Nedraugauju todėl, kad… – ji nutilo. Kodėl neturi draugo? Nes po draugystės su Genonu nebegali pažvelgti į kitą vyrą. – Todėl, kad įsimylėjau vieną vyrą, o jis mane paliko.

      – Oho, – nusistebėjo Tija. – Kodėl? Kaip savo amžiui, tu labai graži.

      Išgirdusi užuominą apie amžių Erika sunkiai atsiduso.

      – Šiaip ar taip, ačiū. Kodėl jis mane metė? Greičiausiai suprato, kad nesu jo svajonių moteris.

      Tija vėl nusikeikė.

      – Turėtum jį pamokyti. Susirask kitą vyrą. Geresnį.

      – Taigi, – atsakė Erika, mintyse pridurdama, kad jau metus ieško geresnio.

      Po valandos ji įžengė į savo namą Parko šlaito gatvėje ir įsispyrė į mėgstamas šlepetes zuikučius. Pažvelgusi į rausvuose pūkuose paskendusias pėdas nusišypsojo: šlepetės visada pakeldavo jai nuotaiką. Mintyse prisižadėjusi išsiskalbti treningus, sugrūstus į sportinį krepšį, numetė jį koridoriuje, nužingsniavo į virtuvę ir ėmė skaitinėti paštą. Sąskaitos, sąskaitos… Staiga išvydo atviruką su Karibų jūros vaizdu ir ją persmelkė ilgesys: užsimerkusi regėjo raibuliuojančią šiltą jūrą, skaisčią saulę, pajuto šaltos „margaritos“[2] skonį ir išgirdo būgnų mušamą ritmą.

      Atsidususi atsimerkė ir įjungė muzikinį centrą. Suskambo Ališos Kyz daina. Įsipylė taurę raudono vyno, pakėlė telefono ragelį ir išklausė paliktas žinutes. Pirmoji buvo nuo vienos geriausių Erikos draugių – ši kvietė aplankyti naujai atsidariusį barą. Antrąją žinutę paliko mama. Išgirdusi jos balsą Erika sunerimusi prikando lūpą. Kai mama skambino paskutinį kartą, užklupo ją silpnybės akimirką ir Erika išklojo beveik viską, ką jai pasakė daktaras. Trečioji žinutė buvo nuo Dago. Nuobodybės Dago. Jis geras vyrukas, tiesiog su juo labai nuobodu. Beklausant jo žinutės pyptelėjo telefonas ir Erika automatiškai atsiliepė:

      – Klausau!

      – Erika, jau nebesitikėjau išgirsti tavo balso. Kaip laikaisi, širdele?

      Motina. Erika susiraukė.

      – Atsiprašau, kad neperskambinau, mama. Tiesiog turiu daug darbo, be to, įsitraukiau į globėjų programą ir rūpinuosi viena paaugle. Kaip laikaisi? Kaip sekasi lošti bridžą?

      – Vakar su tavo tėčiu buvome antri. Rytoj vakare rinksimės pas mus. Ką ten minėjai apie paauglės globą? Mieloji, juk nemanai, kad ta mergaitė atstos tau vaiką?

      Erikai suspaudė širdį.

      – Ne, bet šiuo metu galiu padaryti tik tiek.

      – Brangute, jei nors truputį pasistengtum ir nebūtum tokia reikli, šią pat minutę susirastum draugą. Tada galėtum turėti ir vyrą, ir vaiką, kurio trokšti.

      Erika suraukė kaktą.

      – Susitarkime, mama. Šią savaitę susitiksiu su dviem vyriškiais su sąlyga, kad neklausinėsi apie širdies reikalus visą kitą savaitę.

      – Aš tik rūpinuosi tavimi. Tu visada norėjai vaikų.

      – Taip.

      – Bet visą laiką atidėlioji, – pridūrė motina.

      – Mama… – dukros balse nuskambėjo perspėjimas.

      Mama atsiduso.

      – Gerai jau, gerai. Du pasimatymai su dviem vyriškiais kitą savaitę. Melsiuosi, kad tau pasisektų.

      Erika atlyžo. Mama ją myli, tiesiog retkarčiais per daug kišasi į jos gyvenimą.

      – Myliu tave. Sėkmės rytoj vakare.

      Padėjusi ragelį nusišypsojo – prieš akis iškilo tėvų namai Indianoje; juos paliko, kai įstojo į koledžą šalies rytuose. Vaikystės miestelis jai atrodė apsnūdęs, jo gyvenimo ritmas pernelyg lėtas: mergina troško daugiau jaudulio, veiksmo ir iššūkių. Prisiminė naminio riebaus, bet labai gardaus maisto kvapą, kuris visada ją pasitikdavo sugrįžus, o išlydėdavo šokoladinių sausainių aromatas. Atsiminė, kaip lietingomis dienomis kartu su mama užsiiminėdavo rankdarbiais, begalę vakarų, kai mama padėdavo ruošti namų darbus. Tėtis išmokė žaisti krepšinį ir nesibaiminti savo ūgio, o jį išnaudoti.

      Be jokios abejonės, jos tėvai – patys šauniausi pasaulyje. Kita vertus, Erika visada žinojo, kad norėdama ko nors pasiekti turės palikti gimtuosius namus. Savo laimėjimais ji tikrai galėjo didžiuotis – bent jau darbo srityje. Pasąmonėje jau seniai buvo užsibrėžusi baigti mokslus, rasti gerą darbą, kur galima būtų kopti po truputį aukštyn karjeros laiptais, o tarp mokslų ir darbų susirasti vyrą ir pagimdyti vaiką.

      Erika visada norėjo kūdikio – mintys apie tai aplankydavo ją jau koledže, bet buvo tvirtai nusprendusi, kad pirmiausia reikia rasti gerą darbą, tada jau vedybos ir vaikai… Gyvenime turi būti tam tikra tvarka, sakydavo sau. Tačiau dažnai lietingomis dienomis ją užplūsdavo noras sėdėti ir knebinėti rankdarbius su savo vaiku, rūpintis mažu žmogučiu, jį mylėti ir padėti jam užaugti geru žmogumi.

      Erikos darbas buvo įdomus ir teikė pasitenkinimą, bet viena jos dalis taip ir liko užgniaužta. Dalis, kuri ilgėjosi to, ko darbas negalėjo suteikti. Moteris atsimerkė ir iš medinės dėžutės, kurioje laikydavo paštą, pasiėmė popieriaus lapą. Dar kartą peržiūrėjo medicininę pažymą ir atsiduso. Endometriozė[3]. Štai kodėl ją užklupdavo baisūs spazmai; štai kodėl jos vaisingumas menko su kiekviena diena; štai kodėl ji ryžtųsi susilaukti vaiko, neturėdama vyro.

      ANTRAS SKYRIUS

      Lygiai pusę penkių vakaro Erika išgirdo beldimą į kabineto duris. Širdis apmirė, bet ji pasistengė susivaldyti. Šįkart buvo pasirengusi – batai nesimėtė po stalu, atvirkščiai, ji avėjo aukštakulnius batelius, dar labiau pabrėžiančius ir taip nemenką jos ūgį, vilkėjo juodą kostiumėlį ir sniego baltumo palaidinę.

      Nužingsniavo prie durų ir atvėrusi jas išvydo Genoną, besirengiantį belstis dar kartą. Po galais, jis vis tiek gerokai aukštesnis. Kad jų akys atsidurtų tame pačiame lygyje, Erikai reikėtų prisitvirtinti kojūkus. Juodos vilnos kostiumas su vos įžiūrimais mėlynais dryžiais gulėjo ant jo kaip nulietas. Žinoma, kad visos moterys jam įkandin aikčioja iš susižavėjimo, įsivaizdavo, kaip, jam praėjus pro šalį, iš alpstančių gerbėjų lieka tik šlapia vieta.

      Vyriškis tarpduryje nužvelgė ją nuo galvos iki kojų ir įsmeigė į ją savo žalias akis, stengdamasis išskaityti atsakymą. Panorėjęs Genonas visada galėdavo nuspėti Erikos mintis. „Geriau nesuteikti jam šios galimybės“, – pamanė ji.

      – Užeik, – pakvietė ir sugrįžusi atsistojo už darbo stalo. Dėkui Dievui, kad juos skiria didelė medinė plokštuma. Tą akimirką ji geidavo, kad stalas būtų dar didesnis, maždaug laivo dydžio. – Kaip sekasi?

      – Puikiai, o tau? – atsiliepė Genonas, perimdamas СКАЧАТЬ