Eliotų dinastija. Pirma knyga. Brenda Jackson

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ tarė Erika. – Teisingai supratai. Kitas pavyzdys: pilkai išdažytame kambaryje žmogus pasijaučia nuvargęs.

      Tija linktelėjo.

      – Reiktų perdažyti mūsų matematikos kabinetą. Dabar jis išdažytas bjauria ruda spalva. Vos tik įžengusi į tą kabinetą užsimanau miego.

      – Aišku, matematika čia niekuo dėta, – paerzino Erika.

      Tija papurtė galvą.

      – Ne, rimtai. Tie dažai jau lupasi ir taip toliau. Moksleiviai dažniausiai bėga iš pamokų, vykstančių tame kabinete, – paaiškino ji.

      – Tada galbūt „Namų stilius“ galėtų finansuoti kabineto remontą, – įsiterpė tarpduryje išdygęs Genonas. – Atleiskite, nugirdau jūsų pokalbį.

      Tija nužvelgė Genoną nuo galvos iki kojų ir klausiamai pažvelgė į Eriką:

      – Kas čia toks?

      – Tija Rodžers, čia ponas Genonas Eliotas, „Pulso“ žurnalo vykdomasis redaktorius, – atsakė Erika. – Pone Eliotai, Tija moko mane būti jos globėja.

      – Jai, kaip naujokei, sekasi visai neblogai, – Tija paspaudė ištiestą Genono ranką. – Maniau, kad pagrindinis ELK bosas bus koks senukas. Tu ne toks jau ir senas.

      Erika nusijuokė.

      – „Eliotų leidybos korporacijos“ vadovas yra Patrikas Eliotas, Genono senelis.

      – A… – nutęsė Tija, – aišku, nenorėčiau įžeisti panelės Leiven, bet „Pulsas“ daug šaunesnis už „Namų stilių“.

      Genonas nusišypsojo.

      – Ačiū, šiuo klausimu esu šališkas. O ir panelė Leiven kaip įmanoma greičiau pereis dirbti pas mus.

      Tija atsisuko į Eriką ir žioptelėjo:

      – Čia tai geras!

      – Tad jei nori, kad tavo matematikos kabinetas būtų perdažytas, verčiau prašyk dabar pat, – pasiūlė Genonas.

      Erika žvilgterėjo į jį:

      – Tu rimtai?

      – Žinoma. Interjeras, pagalba visuomenei ir rūpinimasis žmonėmis. Gal netgi brūkštelčiau teptuku per sieną.

      Erika atidžiai įsižiūrėjo į Genoną:

      – Nežinojau, kad moki dažyti.

      – Tai ne taip jau ir sudėtinga, – Genonas dėbtelėjo į ją iš padilbų.

      – Bet ar tau kada nors teko ką nors dažyti? – Erikos balse nuskambėjo abejonė. Juk Genonas vis dėlto milijardierius. Kam, po šimts, milijardieriui dažyti pačiam?

      – Taip, – linktelėjo Genonas. – Mes su Tyganu, Lijamu ir Kalenu dar paauglystėje esame nudažę valčių pašiūrę. Seneliui atrodė, kad fizinis darbas – neatskiriama charakterio ugdymo dalis.

      – Ar tai pasiteisino? – neatsispyrė pagundai paklausti Erika.

      – Atsirado dar didesnis noras gerai mokytis, kad nereiktų užsidirbti pragyvenimui iš dažymo, – nusijuokė Genonas.

      Dar viena istorija iš jo praeities. Erikos veidą nutvieskė palaiminga šypsena, tarsi ji būtų gavusi neįkainojamą dovaną.

      – Vėl apie pažymius, – įsiterpė Tija. – Kalbate kaip panelė Leiven.

      – Smagu girdėti, kad mūsų požiūriai nors kai kur sutampa, – sumurmėjo Genonas. – Kiek dar laiko judvi planuojate čia užtrukti?

      – Tiesą sakant, jau ruošėmės eiti, – atsakė Erika. – Išgersime karšto šokolado, tada įsodinsiu Tiją į taksi. Ryt jai į mokyklą.

      Tija suraukė nosį.

      – Neprieštarautumėte, jei eičiau kartu? – pasiteiravo Genonas. – Galiu jums pasiūlyti savo vairuotojo paslaugas.

      – Jėga! – šūktelėjo Tija. – Ar važinėjate limuzinu?

      Genonas šyptelėjo:

      – Atleiskite, bet teks tenkintis paprastu linkolnu.

      – Nieko tokio, – atsakė Tija. – Limuzinas mūsų rajone greičiausiai atrodytų labai ne vietoje.

      – Tu tikrai neprivalai mūsų vežioti, – paprieštaravo Erika, baimindamasi kelionės atgal dviese su Genonu. Kaip ji laikysis savo pusmetrio taisyklės ant užpakalinės automobilio sėdynės?

      – Nieko tokio. Aptarsime kabineto remontą, o grįždami atgal pasikalbėsime apie „Pulsą“.

      Nenoromis Erika pripažino sau, kad Genonas su Tija elgėsi labai maloniai. Mašinoje ir kavinėje jis atsakinėjo į jos klausimus, nepiktai paerzindavo ir paragino siekti mokslo. Genonas pavaišino jas karštu šokoladu, vėliau, pakeliui į Tijos namus, pasidomėjo, kaip, jos nuomone, matematikos kabinetas turėtų atrodyti po remonto.

      – Reikia jį išdažyti ryškiomis spalvomis, kad per pamokas mes neužmigtume, – atsakė Tija. – Pavyzdžiui, geltonai…

      – Tyrimai rodo, kad geltonai dažytuose kambariuose kūdikiai dažniau verkia, o žmonės pasidaro jautresni, – įsiterpė Erika.

      Genonas klausiamai į ją žvilgterėjo:

      – Iš kur žinai apie kūdikius?

      Erika gūžtelėjo.

      – Teko domėtis dirbant „Namų stiliuje“. Raudona – stimuliuojanti spalva, bet kai kurie tyrimai atskleidė sąsają tarp raudonos spalvos ir padidėjusio agresyvumo.

      Tija ėmė vartyti akis.

      – Ko jau ko, bet agresijos mažiausiai trūksta. Kasdien vyksta drakės.

      – Agresijos netrūksta, – automatiškai pataisė Erika. – Be to, kasdien vyksta muštynės.

      – Taip ir sakiau, – atsikirto Tija.

      Genonas sukikeno.

      – O ką manai apie rožines sienas? Tik pagalvok prieš atsakydama „ne“, – paprašė Erika.

      – Rožines? – Genono balse nuskambėjo nuostabos ir pasibjaurėjimo gaidelės.

      – Būk geras, trumpam pamiršk esąs „tikras vyras“, – atkirto Erika.

      Tija papurtė galvą.

      – Ne, tik ne rožinė. Vaikinai tyčiotųsi iš manęs iki gyvenimo pabaigos, be to, jie tikrai nesėdėtų tokiame kabinete.

      – Tyrimai parodė, kad mokinių rezultatai pagerėja, kai jie mokosi kabinetuose, išdažytuose rožine СКАЧАТЬ