Australijos deimantai. Antra knyga. Yvonne Lindsay

Чтение книги онлайн.

      – Kaip sekasi? – Danė pakėlė akis. Ji jau kelias dienas kone nesikėlė nuo darbo stalo.

      – Ėmiausi grandinėlės.

      Ji dirbo su platina – tai visuomet buvo nepaprasta, bet jai patiko. Daugelis juvelyrų manė, kad šis metalas per minkštas ir trapus, tačiau įgudus, sekėsi visai neblogai, o rezultatai buvo verti įdėtų pastangų.

      – Pasirinkai šlifavimą kaip deimanto apdorojimo būdą, – tarė Kvinas akivaizdžiai pritardamas.

      Ji linktelėjo.

      – Tai klasikinis variantas.

      Ji paėmė litavimo lempą ir tęsė pradėtą darbą. Kvinas prisitraukė kėdę. Ateiti čia ir stebėti, kaip ji dirba, tapo kone įpročiu. Regis, procesas jį pakerėjo.

      – Turėtų būti be galo jaudinantis dalykas kurti ką nors nuo pat pradžių iki pabaigos ir žinoti, kad kūrinys pergyvens autorių. – Jis vėl įnikęs vartė eskizų aplanką. Kiekviename puslapyje atrasdavo ką nors, kas jį sudomindavo. Be paliovos klausinėjo, kaip ji priėmė vieną ar kitą sprendimą dėl faktūros ar spalvos. Pastebėjo, kad Danielė laužė visas taisykles bei normas, tačiau jos kūriniai liko neabejotinai kerintys. Danę papirko jo dėmesys. Regis, Kvinas nuoširdžiai norėjo ją pažinti, suprasti jos požiūrį į brangakmenius, brangiuosius metalus. Juvelyras darbuojasi vienas. Didžiąją dalį žmonių domina tik galutinis rezultatas, o ne kelias iki jo. Buvo be galo smagu nors kartą turėti šalia žmogų, su kuriuo gali dalytis mintimis.

      Nuo jų pasiplaukymo jachta praėjo kelios dienos – kiekviena buvo vis vėsesnė ir ramesnė, mat ciklonų sezonas palengva užleido vieta bundančiam rudeniui. Danė beveik nepastebėjo besikeičiančio oro – ji buvo išėjusi iš darbo kambario vos kelis kartus: kad sutvarkytų paskutinius likusius reikalus dėl Rajeno ir Džesikos vestuvių arba tam, kad pasimylėtų su Kvinu.

      Ji metė žvilgsnį jo pusėn – jis sėdėjo žiūrinėdamas jos darbus.

      Iki šiol Danielė vengė jį kankinti klausimais apie geltonąjį deimantą. Jis buvo garbingas žmogus, neskaitant tos prievartos, kurią panaudojo prieš ją pačioje pradžioje. Privalo tikėti, kad Kvinas – žmogus, besilaikantis duoto žodžio ir niekada nežaisiantis jos jausmais.

      Vieni nenusisekę santykiai tik paaitrino visą gyvenimą lydintį jausmą, kad nėra pakankamai gera. Tačiau tai – ne Kvino problema. Juodu iš labai skirtingų pasaulių. To, kas vyko tarp jų, niekaip nepavadintum santykiais. Tiesiog taip susiklostė. Ir nieko čia bloga. Bent jau tol, kol ji nemėgins visko pakeisti.

      Sučirpė jos telefonas. Danielė padėjo litavimo lempą. Skambino Stivas pasakyti, kad buvo užsukęs Metas Hamondas ir norėjo su ja pasimatyti. Ji nurodė padėjėjui adresą, kuriuo ją galima rasti, ir ėmė ruoštis susitikimui su pusbroliu. Pirmą kartą jie susitiks akis į akį.

      Po keliolikos minučių, kurios, be abejonės, buvo be galo nerimastingos, Kvinas atidarė duris, o ji liko stovėti už kelių žingsnių.

      – Daniele? – dailiame Meto veide buvo matyti neslepiama nuostaba, kai jis klaidžiojo žvilgsniu nuo vieno prie kito. – Nenumaniau, kad judu pažįstami, – ištarė spausdamas ištiestą Kvino ranką. Šeimininkas kiek atsitraukė ir padrąsino ją šypsena.

      – Danė atlieka vieną mano užsakymą.

      Ji pažvelgė Metui į veidą. Jis buvo kone toks pat aukštas kaip Kvinas, tačiau kiek lieknesnis, tankiais smėlio gelsvumo plaukais ir skvarbiomis žaliomis akimis, kurios taip priminė jo motiną.

      – Užeik ir prisėsk, – Kvinas palydėjo juos iki svetainės, pasiūlė gaiviųjų gėrimų ir netikėtai išgaravo.

      Danielė nerimastingai sunėrė rankas – ji nenutuokė, kas atvijo pusbrolį pas ją. Labai norėjo tikėti, jog tai nuoširdus noras pažinti australiškąją giminės dalį. Jos pirmieji klausimai buvo susiję su Bleiku. Tiesa, pradėti pokalbį nuo šios temos, buvo gana drąsu po visų pastarųjų mėnesių spėlionių dėl tėvystės. Kai ji pasiteiravo, ar jis neturėtų kokios berniuko nuotraukos, Metas, kaip tikras išdidus tėvas, išsitraukė kelias iš piniginės. Jose buvo įamžintas tamsus, rimto veido berniukas.

      – Treji su puse, – pasakė pusbrolis į jos klausimą dėl vaiko amžiaus. Sukaupusi visą drąsą Danielė pasiteiravo, ar galėtų vieną nuotrauką pasilikti ir nusiųsti motinai. Metas nedvejodamas ištiesė kelias.

      – Ar tu čia poilsiauji?

      – Tiesiog pamaniau, kad mums pats metas susitikti, – be užuolankų atsakė Metas. – Dar norėjau pasikalbėti su Kvinu, tik nenumaniau rasiantis jus po vienu stogu.

      Danė pajuto, kaip užsiliepsnojo žandai.

      – Kaip jis minėjo, – ėmė paskubomis berti žodžius, – atlieku jam šiokį tokį darbelį.

      – Tai gerai, – nusišypsojo pusbrolis. – Kvino Everardo rekomendacijos labai vertingos šiame versle. Beje, mačiau vasario mėnesio katalogą. Tavo darbai labai įspūdingi.

      Danielė nušvito. Po Blesktounų surengto pristatymo ji gavo nemažai užsakymų.

      – Tai dar viena priežastis, kodėl čia atvykau, – tęsė Metas. – Manau, girdėjai, kad man grąžino keturis Širdies deimantus?

      Ji atsargiai linktelėjo. Pastebėjo, kad jis vartoja pavadinimą Širdis, o ne Blekstounų Rožė.

      – Turiu vieną sumanymą ir noriu, kad tu jame dalyvautum.

      Danielė atidžiai svarstė, ką atsakyti. Ar tai gudrus mėginimas įgelti Blekstounams?

      – Kaip?

      – Noriu sukurti vėrinį iš Širdies deimantų, kuris būtų paveldimas iš kartos į kartą Hamondų nuotakų.

      Danei atvypo lūpa iš nuostabos.

      – Metai, tavo sumanymas tiesiog nuostabus!

      – Belieka tikėtis, kad taip manys ir mano tėvas.

      Ji linktelėjo.

      Susigrąžinti Širdies deimantai, Džebo palikimas, taptų Hamondų šeimos relikvija ir, be abejonės, palengvintų senojo vyro kančias.

      – Metai, žinai, motina be galo trokšta atnaujinti santykius su Oliveriu, tavo motina, tavimi ir Bleiku. Kaip manai, ar yra nors lašelis vilties?

СКАЧАТЬ