Tu – mano svajonė. Antra knyga. Jessica Gilmore

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Viltė prieš devynerius metus prisiekė, kad sesuo tai gaus. Ji nepasiduos vestuvių planavimo sunkumams. Net jei tai kainuotų gyvybę. Jaunoji sesutė gaus šauniausias, romantiškiausias vestuves, kokias Niujorkas kada nors matė. Tereikia išsiaiškinti, kur jos vyks ir kaip viskas atrodys.

      Viltė gurkštelėjo kavos ir įsispoksojo į nešiojamojo kompiuterio, pavojingai balansuojančio ant atviro lango palangės, ekraną. Ji tikėjosi, kad matydama miestą pasisems taip reikalingo įkvėpimo. Gal, jei daugiau laiko būtų praleidusi mieste, o ne biure ar čia, besidegindama ant avarinio išėjimo laiptų už savo buto lango, dabar sugalvotų ką nors originalaus, bet įgyvendinamo. Gerai. Ji šauniausiame pasaulio mieste, kodėl protas taip neveikia?

      – Niujorkas, – sumurmėjo ji. – Niujorkas.

      Viltės mintis nutraukė kompiuterio pyptelėjimas. Ji žvilgtelėjo į ekraną ir atsiduso pamačiusi dar vieną Brendos laišką. Kas vyksta? Dar niekada Viltė nematė šaltakraujiškumu pagarsėjusios viršininkės tokios užsidegusios. Hanteris minėjo, kad Geilas pažįsta visus. O ką ten šnibžtelėjo Brenda? Kad jis gali sužlugdyti sėkmingas karjeras ir nutraukti laimingas santuokas? Prisiminusi pašaipiai sudėtas jo lūpas ir šaltas mėlynai pilkas akis Viltė tuo neabejojo.

      Pastačiusi kavos puoduką ant laiptelio Viltė atsiklaupė ir atidarė interneto naršyklę.

      – Kas tu toks esi, Geilai Okonorai? – kaltai apsidairiusi, tarsi ant turėklų nutūpęs varnėnas suprastų, kad ji smalsauja apie kitų gyvenimus, Viltė paspaudė įvesties mygtuką ir laukė. Neaišku, ko ji tikėjosi, bet tikrai ne daugybės nuorodų, bemat užpildžiusių kompiuterio ekraną. Antraštės, nuotraukos, straipsniai. Ir išsamus aprašymas „Vikipedijoje“.

      Geilas Okonoras. Fotografas. Tinklaraštininkas. Garsus žmogus. Regis, kad jis ne tik pažinojo Niujorko garsiausius. Jis pats kūrė žvaigždes žengdamas per miestą su fotoaparatu rankose.

      Jam paskambinus išsinuomoti patalpų niekas neatsisakytų jo priimti. Niekas nepareikštų, kad per dvi savaites neįmanoma suorganizuoti šventės. Niekas nenusiųstų jo į santuokų rūmus…

      Velniava.

      Nėra iš ko rinktis. Arba susitaikyti, kad vestuvės nebus ypatingos, arba paklusti Geilo reikalavimams ir jam pozuoti. Jei jis vis dar norės jos po to neplanuoto atvirumo protrūkio. Viltė sudejavo ir vėl susmuko prie saulės įkaitinto turėklo. Siaubinga, kad rytoj teks su juo susidurti. Kaip vėl prabilti apie pozavimą nuogai? Gal geriau tiesiog pabėgti. Kur nors, kur niekas jos neras. Aliaska tam tiktų. Šauni vieta, ten niekas jos nepažįsta. Be to, būtų maloni permaina po nenuslūgstančios Niujorko drėgmės.

      Suskambo telefonas. Viltė nepažino ekrane šviečiančio numerio, tad atsiliepė įtariu balsu. Sprendžiant pagal šio ryto proto užtemimą ir atvirumą nepažįstamajam, ji ir pardavėjams telefonu išklos, kaip apsišlapino vaikų darželyje ar kaip būdama penkerių pavogė iš parduotuvės saldainį. Ir kaip mama privertė jį grąžinti su atsiprašymo laiškeliu.

      – Viltė klauso.

      – Kaip sekasi planuoti vestuves? – pasigirdo kimus balsas. Panašus į tamsiausią šokoladą, sumišusį su espreso kava.

      Viltė nustebusi spoksojo į kompiuterį. Kaip Geilas atspėjo, kad ji ketina su juo susisiekti? Gal jis pardavęs sielą velniui ir jį prisišauksi vien mintimis?

      – Puikiai! – pamelavo Viltė.

      – Šaunu. Nerimavau, kad iki vestuvių likus vos dviem savaitėms nepavyks rasti padorios vietos ceremonijai.

      – Kaip malonu, kad rūpiniesi, bet viskas gerai, – toliau melavo Viltė. Jai ims augti nosis kaip Pinokiui.

      – Fantastika. Tai rytoj iš pat ryto prisistatysi į darbą?

      – Laukiu nesulaukiu, – taip, reikia tikėtis, kad ilgos nosys šį sezoną madingos. Taip meluojant ji greitai bus ilgesnė už ištiestą ranką.

      – Tau tereikės nešiojamojo kompiuterio ir daug kantrybės. Tikiuosi, kad mėgsti sudarinėti sąrašus.

      – Dievinu. Tik nenorėčiau painiotis tau po kojomis, kol tapysi. Galėčiau dirbti iš biuro, jei tau taip būtų patogiau. Ak, kad tik tau taip būtų patogiau.

      – Nesimaišysi po kojomis. Dar neradau modelio, – Geilo balsas jau nebuvo erzinantis. Tik susierzinęs.

      – Ak.

      Tai buvo ženklas. Ryškus neoninis likimo ženklas. Jis vis dar nerado modelio, o jai, kad ir kaip neigtum, tikrai reikėjo jo pagalbos. Viltė giliai įkvėpė.

      – Paklausyk, Geilai. Nenoriu atimti iš tavęs džiaugsmo planuoti vestuves. Be to, atrodo, kad mums, šiaip ar taip, teks drauge leisti laiką, tad… – išrėžti tai, ką planavo, buvo sunkiau, nei atrodė.

      – Na, ir kas?

      Viltė numanė, kad jis žino, ką ji pasakys. Be abejo, jis jautė pasitenkinimą versdamas ją rėžti tiesiai.

      – Galiu pozuoti. Tavo paveikslui. Jei vis dar manęs nori, kai… Na, jei vis dar tau tinku… – Viltė neketino dar kartą užsiminti apie savo nekaltybę. Ji iki šiol netikėjo, kad tai pasakė. Garsiai. Nepažįstamajam. Ji vargiai bepripažindavo tiesą pati sau. Jau kelerius metus stūmė šią mintį kuo toliau. Jos slapta gėda. Viltė Makenzė – ne laiku pasenusi, sudžiūvusi, šalta.

      – Intriguojantis pasiūlymas.

      Viltė vos nesugriežė dantimis.

      – Nelabai, – kuo ramesniu balsu atrėmė. – Jei pameni, galutinai taip ir neatsakiau, – ji tik atsitraukė, sumurmėjo kažką, kad reikia dar pamąstyti, sumikčiojo: – Ačiū už pasiūlymą šiandien dirbti planuojant vestuves, pasimatysime rytoj, labai ačiū… – ir kiek tik kojos nešė išlėkė iš Geilo studijos į saugų savo butuką.

      – Maniau, kad karštligiškas pabėgimas ir buvo atsakymas. Kodėl staiga apsigalvojai?

      Viltė niekada nepripažindavo, kad jai reikia pagalbos. Neketino ir dabar apie tai kalbėti.

      – Tau reikia modelio, kuris tuoj pat pradėtų darbus ir visada būtų ranka pasiekiamas. Na, patinka tai man ar ne, jau esu tau ranka pasiekiama. Logiškas sprendimas.

      – Kaip gražu. Siūlaisi, nes tai logiška.

      Viltė susierzinusi suspaudė kumštį. Juk jis tai siūlė. Kodėl dabar reikia jį įtikinėti?

      – Nors puikiai galiu pati suorganizuoti vestuves, būtų kvaila nepanaudoti visų išteklių. Prastai pažįstu miestą, o tu čia gyveni. Su tavo pagalba sutaupyčiau nemažai laiko. Tikrai pagelbėtum. Pripažįstu, kad, jei noriu Fetei suorganizuoti pačias šauniausias vestuves, man reikia pasitelkti tavo pagalbą.

      – Dar vienas nesavanaudiškas sprendimas, – Viltė nuraudo išgirdusi pašaipias gaideles Geilo balse. – Labai pagirtini ketinimai, bet juk matei kitus portretus. Neieškau pasiaukojančios kankinės. Negana, kad sutiksi pozuoti. Reikia, kad pati to norėtum. Klok tiesą, Vilte. Ar to nori? – tyliu ir niūriu balsu paklausė Geilas. Viltė nurijo seiles.

      Ar ji nori pozuoti? Gultis ant kušetės, СКАЧАТЬ