Draudžiu. K.B.M. Lion

Чтение книги онлайн.

      Po dviejų pamokų turiu visą laisvą valandą. Pats laikas išjudinti sustingusias kojas ir išgerti puodelį kavos. Melsvu koridoriumi, kuriame stovi baltai dažytos metalinės spintelės ir zuja mokiniai, patraukiu į mokytojų kambarį. Šioje mokykloje dirbu trejus metus. Vos baigiau mokslus Kalifornijos universitete, mano vyras gavo darbą šiame Dievo pamirštame užkampyje. Negaliu pakęsti šio miesto. Čia vos kelios pagrindinės gatvės. Jokių dangoraižių, prie kurių esu įpratusi. Norint įsigyti ką nors daugiau nei vien maisto produktų, tenka keliauti į Litl Folsą, kuris yra už penkiolikos minučių kelio. Tačiau dažniausiai važiuoju su vyru į Sent Klaudą. Nors užtrunkame beveik valandą jis bent šiek tiek primena gimtąjį miestą.

      Užaugau Mineapolyje. Tėvai tebegyvena ten, o aš laukiu atostogų, kai galėsiu juos aplankyti. Ši mintis džiugina. Kitą savaitę – rudens atostogos ir Padėkos diena. Santjago šeima gyvena Čilėje, tad iš anksto žinau, kur švęsime. Išsišiepusi įeinu į mokytojų kambarį.

      – O, išlindai iš savo urvo, – sukrizena Mija. Pavartau akis ir nueinu prie kavos aparato. Nosį sukutena saldūs kolegės kvepalai. Nė nebandau suprasti, koks tai kvapas. Mane šis aromatas vimdo. – Girdėjai naujienas?

      – Kokias? – vangiai klausiu, nes dažniausiai iš jos išgirstu tik beprasmes paskalas.

      – Bus rengiama kalėdinė eisena Minesotoje ir visos mokyklos, esančios netoliese, turės joje dalyvauti su savo programa.

      Ši žinia mane sudomina, tad atsisuku į šviesiaplaukę kolegę. Esu ta, kuri organizuoja visas mokyklos šventes. Puikiai žinau, kad būtent man teks viskuo pasirūpinti.

      – Kodėl direktorius Mejersas man nepranešė?

      Paklausiu retoriškai, bet kolegė vis vien atsako:

      – Direktorius dar nežino. Ryte, eidama pas jo sekretorę paplepėti, pamačiau pranešimą ant jos stalo, neištvėrusi žvilgtelėjau, – iš plačių juodų kelnių kišenės ji ištraukia voką. Šarka.

      – Tu nušvilpei direktoriui skirtą laišką. Ar visai proto netekai? – klausiu pritildžiusi spigų balsą ir palinkusi prie jos. Greitai apsižvalgau, ar kiti mokytojai mūsų nesiklauso. – Greitai nešk jį atgal Džulijai. Po galais, tai nusikaltimas, Mija.

      – Nurimk, čia kopija. Kol per pirmą pamoką abiturientai skaitė, aš nusikopijavau, – patenkinta savimi ji dar labiau atsitiesia ir kresteli plaukus. – Kopija tau. Prieš pokalbį su Mejersu galėsi pasiruošti, – ji paima mano kavos puodelį, į kurį spėjo pribėgti juodo skysčio, ir nusisukusi nueina, bet pusiaukelėje stabteli. – Gali nedėkoti, Zalvares. Savaitgalį atsinešk vyno.

      Stoviu kaip įkalta ir žiūriu į voką rankose. Mano šypsena dar labiau išplatėja. Kaip visada, pasistengsiu viską padaryti nepriekaištingai. Jau turiu kelias idėjas, reikia tik jas užsirašyti ir susidaryti darbų planą.

      2

      Kai pasibaigus darbo dienai išeinu iš mokyklos, Santjagas manęs jau laukia. Nužvelgiu purvais aplipusį pikapą ir nusipurtau. Jau visą mėnesį reikalauju vyro nusiplauti automobilį, bet jam tai nė motais. Susiraukusi atsisėdu į keleivio sėdynę ir pasisukusi imu ieškoti saugos diržo. Jis vėl vežėsi kokį nors darbininką – diržo prisegimo aukštis pakeistas. Pasigręžiu ketindama jį pasitaisyti ir pastebiu susigūžusią figūrą, skubančią iš pastato. Džeimsas. Visą dieną jo nemačiau ir dabar dilgteli širdį. Kas per nesąmonė? Čiupusi diržą prisisegu. Santjagas užveda variklį ir pajuda.

      – Kitą savaitę man teks dirbti, – šaltu balsu praneša vyras. Atsisuku į jį ir nužvelgiu trumpais juodais šeriais apžėlusį žandikaulį. Ketinome antradienį važiuoti į Mineapolį.

      – Tai teks išvažiuoti trečiadienio vakarą, – sakau.

      – Ne. Mes nevažiuosime į Mineapolį.

      – Ką?

      – Atsiliekame nuo terminų. Teks likti namie.

      – Bet juk Padėkos diena. Visada važiuojame pas tėvus. Tai tradicija.

      Viskas СКАЧАТЬ