Kur nuneša jausmai. Kandy Shepherd

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ style="font-size:15px;">      – Manau, susitikimas bus trumpas. Noriu apžiūrėti žymias miesto vietas. Užsisakiau katerį uoste. Galbūt, kai kitą kartą pasimatysime, galėsiu paragauti tavo torto? – Tristanas pasirūpins, kad kitas kartas tikrai būtų.

      – Suprantama, tortas tikrai nenurungs pasiplaukiojimo kateriu, – tarė Džema su šypsena, kuri rodė, kad mergina visai neįsižeidė. – Ką jau pamatei Sidnėjuje?

      – Tik įprastas turistų lankomas vietas. Buvau Operos rūmuose, Bondi paplūdimyje, lipau į Sidnėjaus uosto tiltą.

      – Visa tai būtina išvysti. Nors pati niekada neišdrįsau užkopti ant tilto. Bet yra ir Sidnėjus, kurio nemato turistai. Patariu…

      – Ar nenorėtum parodyti man Sidnėjaus, kurio nemato turistai? Man patiktų tavo draugija.

      – Aš… aš abejoju, – Džema svarstė.

      Tristanas laukė atsakymo, kai į patalpą įėjo liekna jauna moteris tamsiais plaukais. Vyras tyliai nusikeikė savo kalba. Ji iš karto ištiesė ranką pasisveikinti.

      – Ponas Marko? Atsiprašau, kad priverčiau laukti – eismo spūstis buvo tikras košmaras. Aš Eliza Djun.

      Iš pradžių Tristanas nesureagavo į atėjusiosios pasisveikinimą ir tada jam toptelėjo – Marko vardu jis naudojosi kaip priedanga, iš tikrųjų tai buvo antras jo vardas. Visai nepanašus į pavardę. Visiems jis buvo žinomas kaip Tristanas, Montavijos princas.

      2

      Eliza įžengė pačiu laiku ir Džema su palengvėjimu atsiduso. Kaip sėkmingai pavyko išsisukti. Nepaisant visų pastangų nesielgti impulsyviai bendraujant su vyrais, ji jau buvo besutinkanti aprodyti Tristanui Sidnėjų.

      O tai būtų buvusi didžiulė klaida.

      Pirma, Vakarėlių karalienės laikėsi taisyklės nesusitikinėti su klientais. Nors Endė sulaužė šią taisyklę, ji įsimylėjo klientą – milijardierių Dominyką Hantą – ir už jo ištekėjo. Džema tikrai nesiruošė daryti jokių išimčių. Verslas per daug svarbus, kad galėtų daryti kvailas klaidas, prišauksiančias daug bėdų.

      Bet tai nebuvo susiję vien su įmonės taisyklėmis. Jei būtų sutikusi su Tristano pasiūlymu, galėtų tiesiog pasakyti, kad yra svetinga lankytojui iš kitos šalies, nors iš tikrųjų meluotų. O meluoti sau dėl vyrų blogas įprotis, kurio ji vis dar stengėsi atsikratyti. Tristanas per daug žavus, kad kalba eitų vien apie paprastą svetingumą.

      – Ačiū, kad pasirūpinai ponu Marko, Džema, – padėkojo Eliza. – Spūstis buvo beprotiška.

      – Džema manimi puikiai pasirūpino, – patikino Tristanas.

      Džemos širdis šoktelėjo, kūnu perbėgo šiurpuliukai.

      – Tikiuosi, ji nepuolė jūsų vaišinti pyragaičiais ir keksiukais? – Eliza linksmai nusišypsojo.

      – Biskvitas dar nebaigė kepti. Bet aš kepiau ir…

      – Galbūt kitą tortą kitu laiku, – gūžtelėjo plačiais pečiais Tristanas ir nusišypsojo. – O mainais galėsiu jus pavaišinti šokoladu.

      Gūžtelėjimas. Akcentas. Mėlynos mėlynos akys. Montavijos šokoladas.

      Taip! Troško išrėkti kūnas.

      Ne! Diktavo sveikas protas.

      – Galbūt… – neryžtingai atsiliepė aidu į jo žodžius.

      Ačiū Dievui, Eliza patraukė Tristano dėmesį – prabilo apie tai, kiek svečių dalyvaus priėmime.

      Džema laisviau atsipūtė. Teko keliskart giliai įkvėpti, kad nuramintų besiblaškančią širdį.

      – Netrukdysiu kalbėtis, eisiu pažiūrėti, kaip kepa biskvitas, – atsitraukdama už virtuvės salelės tarė mergina.

      Ji vėl užsimovė rožines pirštines ir atsargiai atvėrė orkaitės dureles. Apsukdama kepimo skardą įkvėpė saldžiai aštraus aromato. Per daugelį metų išmoko atskirti, ar kepinys gatavas, iš kvapo. Dabar užuodė, kad pyragas dar neiškepęs. Šis purus biskvitas turėjo ilgai kepti ant nedidelės ugnies.

      Kaip tik to ateityje Džema norės ir iš vyro. Lėtos ugnies. Jokių staigių liepsnų. Jokio aklo susižavėjimo. Jokių vienos nakties nuotykių. Tik ilgas, lėtas vienas kito pažinimas prieš bet kokius įsipareigojimus – tiek fizinius, tiek emocinius. Galvoje sukosi senovinis žodis – merginimas.

      Pusmetį ištvėrė be vyrų. Nebeskubės ieškodama dar vieno. Nėra reikalo. Kitas kartas turi būti sėkmingas.

      Kad ir ką Džema sau kartojo, negalėjo paneigti, kad Tristanas ją traukia. Ir netgi dabar, aptariant reikalus su Eliza, įsitempęs Tristano kūnas rodė, kad jis jaučia Džemos buvimą. Ir Džema tuo mėgavosi. Tai jai leido suprasti, kad vis dar geba patraukti karšto vaikino dėmesį. Nors tikrai neverta dėl to jaudintis.

      Klausydamasi Tristano pokalbio su Eliza apie penktadienio vakaro priėmimą ir vis užmesdama akį į patį Tristaną, Džema nugrandė tešlos likučius nuo šaukšto ir indo, kuriame maišė tešlą, tada sudėjo viską į indaplovę. Ji vis dirsčiojo į tuos plačius pečius ir siaurus klubus, į ilgas kojas, kurias įsivaizdavo esant lieknas ir puikiai treniruotas.

      Sugavęs merginos žvilgsnį Tristanas nusišypsojo. Džema nuraudo ir taip pat nusišypsojo. Valandėlę jie žvelgė vienas į kitą, kol galiausiai mergina pirma nusuko akis ir ėmė pjaustyti citrinos žievelę.

      Na gerai, juk ji gali pradėti vaikščioti į pasimatymus, tai kodėl turėtų drausti sau nekaltai flirtuoti? Pastarąjį pusmetį jai puikiai sekėsi lavinti nuojautą – ji kaipmat ėmė atpažinti potencialius širdžių daužytojus. O žiūrint į šį Montavijos gražuolį nuojautos radarai pradeda smarkiai pypsėti. Mandagus šio vyro elgesys slepia kažkokią paslaptį. Jis kai ką nutyli.

      Be to, Tristanas atvažiavo į Sidnėjų tik kelioms dienoms. Džemai nereikia trumpo romano su turistu. Reikia susikaupti, kad vėl nepakliūtų į pirmo pasitaikiusio gražuoliuko žabangas.

      Jau pasimokė iš painių ir skausmingų santykių su Alisteriu. Abiem tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio – na, bent jau taip jie manė. Pametę galvas leidosi įsukami jausmų karuselės aštuoniolikai mėnesių. Apakinta troškimų ir meilės – nesvarbu, kokia jausmų samplaika tai buvo, – Džema matė tik tokį Alisterį, kokį norėjo matyti. Pro pirštus praleido užuominas, kurios turėjo įspėti, kad vyras dedasi esąs ne tas, kas yra iš tikrųjų.

      Prieš pradėdama susitikinėti Džema buvo girdėjusi apie jį sklindančius gandus. Bet Alisteris užtikrino, kad kokaino nebevartoja ir nebelošia. Kai retkarčiais suklupdavo, ji jam atleisdavo. Suteikdavo dar vieną galimybę, nes vyras vis maldaudavo. Paskui dar vieną. Juk jie mylėjo vienas kitą, argi to negana?

      Kai Džema užtiko jį vonioje su vadinamąja jųdviejų drauge, kantrybės taurė buvo perpildyta. Alisteris vartojo ne tik kvaišalus, bet ir ją. Džema abejojo, ar apskritai kada nors pajėgs ištrinti tą vaizdą iš atminties.

      Po to vakaro Alisteris dingo СКАЧАТЬ