Karštas varžovas. Stefanie London

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ bet tai darbas, – jis sustabdė padavėją ir paėmė taurę raudonojo vyno. – Tiesą sakant, verčiau būčiau namie.

      Ji žavingai prunkštelėjo ir pritardama palingavo galva.

      – Mane čia atsitempė draugė.

      – Taigi nesi technologijų ekspertė?

      – Na, esu, tik tai dirbu laisvalaikiu.

      Jis siurbtelėjo vyno.

      – Kas tavo draugė? Gal pažįstu?

      – Alana Peterson. Ji – technologijų referentė.

      Bingo. Jos ne tik draugės, bet ir atėjo kartu. Jeigu Alana įsivėlusi į informacijos nutekinimą, ši moteris galėjo apie tai girdėti.

      – Žinau vardą, bet nemanau, kad būčiau pažįstamas.

      – Prisimintum, jeigu būtum sutikęs, – nuoširdi šypsena nuslydo jos lūpomis. – Ji neabejotinai nuostabi.

      – Ar ji dirba su informacija?

      – Taip. Ji nuolat kovoja, kad moterys turėtų daugiau galimybių žaidimų versle, – paaiškino moteris, jos balse buvo justi išdidumo atspalvis. – Ji nori vieną žaidimų bendrovę įpareigoti, kad jų žaidimuose moteris būtų pagrindine veikėja. Ir pagaliau ketina išsiaiškinti, kodėl jie nenorėjo susitikti.

      Ak, tai turbūt tas pyktis, apie kurį jis buvo girdėjęs.

      – Ar kartais ta žaidimų bendrovė nėra „Trečiosios planetos studija“?

      Moteris sumirksėjo.

      – Iš kur sužinojai?

      – Žmonės kalba. Jos pažiūros sukėlė daug triukšmo, ir čia ne tiek daug vyrukų, kuriuos domintų feminizmas.

      – Tu mane nustebinai, – Kvin užvertė akis. – Tai tik įrodo, kodėl mums reikalingi tokie žmonės kaip Alana.

      – Esi visiškai teisi, – jis su palengvėjimu atsikvėpė. Mokėjo atpažinti melą – žinojo, kaip pajusti jo skambesį, kaip suprasti skundiko veido mimiką.

      Ir kaip viską padaryti pačiam, be jokių triukų.

      Laimė, šios mįslingos moters atsakymuose buvo girdėti tik nuoširdumas.

      Vadinasi, jis ir toliau gali su ja kalbėtis neslegiamas ore tvyrančių įtarimų.

      – Kur tu dirbi? – pasiteiravo ji.

      – „Rikošeto studijoje“, – atsakė jis laikydamasis savo scenarijaus.

      Pagal planą žmonėms turėjo sakyti, kad yra žaidimų kūrėjas, didelės bendrovės vidurinės grandies darbuotojas, kurioje niekas nekaltins jo melu. Jis turėjo pakankamai žinių, kad galėtų išsamiai diskutuoti apie žaidimo kūrimą, ir mokėjo manipuliuoti pašnekovu, kai kas nors bandydavo jį šnipinėti.

      Darbo FTB patirtis išmokė lengvai atpažinti tiesą, tegu ir nemalonią. Bet svarbiausia jam buvo darbas.

      – Tai bendrovė, sukūrusi žaidimą „Žudiko ištikimybė“? – Jos rožinės lūpos prasiskyrė. – Dirbai su šiuo žaidimu?

      Pagarba jos balse stipriai paglostė jo sumenkusią savimeilę, nors tai nieko nereiškė.

      – Tu žaidi?

      – Žaisdama praleidau šimtus valandų. Ne taip lengva laimėti platininį prizą, – ji sudėjo rankas, ir sujudėjusios krūtys susiglaudė gilioje V iškirptėje. – Tai buvo ne taip sudėtinga, kaip atrasti visus karvelius žaidime GTA 4.

      Karšta mergina, išmananti savo žaidimus? Turbūt dangus iš jo šaiposi.

      – O, tai tu žaidi iki pabaigos.

      – Visi geriausi žaidėjai taip daro.

      Jis gurkštelėjo vyno.

      – Kuris žaidimas tavo mėgstamiausias?

      – Tai tas pat, kaip prašyti pasirinkti mėgstamą kūno dalį, – jos tamsūs antakiai išsilenkė.

      – Gudrutė, – jis nusijuokė, kai ji metė griežtą žvilgsnį.

      Šviesoje deimančiukas jos nosyje sumirgėjo ir ji pirštu pabaksnojo į skruostą. Apsilupinėjęs juodas nagų lakas nederėjo su karštesne nei nuodėmė suknute ir seksualiais aukštakulniais. Tačiau jis džiaugėsi draugija; o truputis prieštarų labiau jaudina… tai lyg neatskleistos paslaptys, asmenybės spindesys.

      – „Žudiko ištikimybė“, – ištarė ji, linktelėjo, tarsi įtikinėtų save. – Ir beveik taip pat mėgstu „Mario kartą“.

      – O Lapuotė? Ką ji žaidžia? – jis vėl žvilgtelėjo į augalą vazone ir juokas išsiveržė iš rožinių plaukų savininkės lūpų.

      – Ar galiu atskleisti tau paslaptį? – pasiteiravo ji, rudos akys švytėjo.

      – Žinoma.

      Ji pasilenkė jam prie ausies ir prisidengusi burną sušnabždėjo:

      – Lapuotė lyg ir nuobodžiauja.

      Karštas jos kvapo dvelksmas plūstelėjęs jo kaklu smigo gilyn ir visą kūną užtvindė energija. Tai bent.

      Jis pasisuko į ją, nosimi vos nesiekė jos žando.

      – Koks, sakei, tavo vardas?

      Jis pastebėjo, kad mergina beveik be makiažo. Tamsios ir tikros blakstienos neslėpė neįprastai žalių ir auksinių jos akių dėmelių. Vyzdžiai buvo išsiplėtę, juodi.

      Subtilus raudonis pasklido jos skruostais.

      – Gali vadinti mane Rožine.

      – Oi, lyg ir atsimenu, ar ne? – Jis žengė artyn, kol erdvės tarp jų beveik neliko. – Bet kokiomis priemonėmis stengiesi laimėti.

      – Aš to verta.

      Jis nė akimirką ja nesuabejojo.

      2

      Kvin siurbčiojo vyną. Noras įgyti šiek tiek įžūlumo persvėrė nemalonaus gėrimo skonį. Priešais ją stovintis vyras buvo neįtikėtinai karštas – banguoti juodi plaukai, kampuotas smakras ir mėlynos akys, kiaurai ją veriančios… ką jau kalbėti apie minkštus džinsus, kurie tobulai aptempė šlaunis – ir ji koketavo su juo.

      Ji nekoketuodavo. Niekada.

      – Lažinuosi, kad virtuoziškai žaidi Super Mario, – pareiškė Eidenas.

      – Kodėl taip sakai? – ji pamindžiukavo su Alanos skolintais aukštakulniais trokšdama avėti ką nors patogesnio.

      Tokio žavaus vyruko artumas pakankamai СКАЧАТЬ