Jos nuodėmingoji paslaptis. Jane Porter

Чтение книги онлайн.

      Rovanas stebėjo stulbinančiame jos veide besimainančias emocijas. Jam niekad neteko sutikti gražesnės moters. Ji galėjo pasigirti ne tik dailiais skruostikauliais, bet ir ilgais medaus spalvos plaukais, didžiulėmis mėlynomis akimis ir tamsiai rausvomis lūpomis virš tvirto smakro.

      O ką kalbėti apie kūną?

      Tai bent figūra.

      Jis dievino tuos iškilumus ir linkius – tąnakt, prieš trejus metus, net jautėsi sutikęs tą vienintelę.

      Būtent todėl, sužinojęs tikrąjį jos vardą, taip supyko, nes jautė jai tai, ko dar niekam nebuvo jautęs: švelnumą ir ypatingą ryšį. Tai, kas turėjo būti paprasčiausias seksas, tapo asmeniška, jausminga. Paryčiais juodu ne šiaip sau miegojo kartu, o mylėjosi.

      Bet viskas pasikeitė jam aptikus jos paštą.

      Logana Kouplend.

      Logana Kouplend.

      Logana Lein Kouplend.

      Rovanas šito nesitikėjo, jautėsi prigautas iš pasalų. Retas atvejis. Nemaloniai nustebintas, išliejo ant jos pyktį.

      Vėliau gailėjosi dėl savo reakcijos ir visko, kas tarp jųdviejų įvyko: nuo mylėjimosi iki šiurkščių žodžių, tačiau užvis labiausiai intymumo.

      Logana buvo ne tik krūtinė ir užpakaliukas.

      Ji reiškė jam daugiau, jis troško daugiau. Akimirką netgi užsisvajojo apie ateitį, kokios nesitikėjo turėsiąs – apie namus su žmona ir vaikais. Jis troško normalaus gyvenimo, kokio pačiam niekada neteko patirti.

      Išaušus rytui, ieškodamas kavos, jis aptiko melą.

      Jis ne įsimylėjo, o buvo apgautas.

      Rovanas pasiuto. Ne, netrenkė Loganai – jis niekuomet netrenktų moteriai, bet prikalbėjo visokiausių bjaurasčių, kad ji buvo tokia pat sukta ir gobši kaip jos tėvas ir kaip jis bjaurėjosi, kad ji nusipirko jį už nešvarius tėvo pinigus.

      Jis nenorėjo prisiminti to ryto ir tikrai nenorėjo būti už ją atsakingas dabar, bet pažadėjo jos svainiui Drakonui ir privalėjo žodį tesėti.

      – Jokių namų, – tarė sausai. – Ten irgi knibžda žurnalistų. Iki laidotuvių būsi su manimi.

      Loganos akis temdė pyktis.

      – Nenoriu būti su tavimi.

      – Po laidotuvių viskas aprims. Pasaulį ištiks nauja krizė ir žmonės pamirš Kouplendus, – tęsė Rovanas, nekreipdamas dėmesio į prieštaravimą.

      – Bet aš turiu darbą. Klientus. Įsipareigojimus…

      – Džo susitvarkys, tiesa?

      – Tie žmonės pasamdė mane, o ne dvidešimt ketverių metų jaunuolį.

      – Taip ir maniau, kad jis dar vaikas.

      Ji ryžtingai papurtė medaus spalvos plaukus ir aukštai iškėlė smakrą.

      – Jis – mano padėjėjas, o ne meilužis.

      – Negyvenate kartu?

      – Ne.

      – Tai kodėl paprašei jo pasirūpinti namais?

      Ji išsižiojo ir vėl sučiaupė lūpas.

      – Dirbu iš namų. Neturiu nuosavo biuro.

      – Bet jis taip dėl tavęs jaudinosi.

      Logana žvilgtelėjo į jį su gailesčiu ir nusigręžė į langą.

      – Pasaulyje daug gerų žmonių, Rovanai. Jie turi širdis.

      Ji buvo įsitikinusi, kad jis tokios neturi.

      Gal ir neklydo.

      Rovanas vos šyptelėjo. Jei būtų buvęs mokytojas ar kunigas, gal širdies trūkumas būtų virtęs bėda, bet jo darbe jausmai buvo nereikalinga našta.

      – Geležinis Medkirtys visuomet buvo mano mėgstamiausias pasakų veikėjas, – užsiminė apie Lymano Frenko Baumo „Ozo šalies burtininką“.

      – Nesistebiu, – neatsisukdama atsakė ji. – Bet jis bent norėjo turėti širdį.

      2

      – Tai kurgi keliaujame? – paklausė Logana, sraigtasparniui skrendant į rytus. Pažįstami Los Andželo orientyrai rodė, jog jie artėjo prie Ontarijo oro uosto.