Sugrįžimas. Sarah Mallory
Чтение книги онлайн.
Читать онлайн книгу Sugrįžimas - Sarah Mallory страница 4
Название: Sugrįžimas
Автор: Sarah Mallory
Издательство: Сваёню книгос
Жанр: Зарубежные любовные романы
Серия: Istorinis meilės romanas
isbn: 978-609-03-0312-2
isbn:
Kesė buvo sukaitusi ir ištroškusi. Rauliui padavus gertuvę, ji nugėrė gerą gurkšnį. Vynas buvo stiprus, jo poveikis pasijuto labai greitai.
Palydovas atlaužė gabalą duonos ir padavė jai.
– Tai palikote vyrą Verdene?
– Taip.
Kesė gundėsi pasakyti, kad vyras negyvas, bet prisiminusi Merimono elgesį nusprendė, jog bus saugiau, jeigu nuduos, kad turi vyrą, kuris saugo jos garbę. Nesvarbu, jei jis už daugybės mylių.
– Taip, jis Verdene.
Kasandra paėmė duoną ir krimstelėjo, o vyras ją stebėjo tamsiomis akimis.
– Keista, kad leido jums keliauti vienai. Esate labai jauna žmona.
Kesė atsitiesė.
– Visai ne!
Jis kilstelėjo vieną antakį.
– Tai kiek jums metų? – paklausė jis. – Neatrodote vyresnė nei aštuoniolikos.
– Man greitai bus dvidešimt vieni. Jau beveik metai, kaip esu ištekėjusi.
– Vraiment?4 Ir kaip jūsų tėvai tai leido?
– Mano tėvai mirė, kai buvau dar vaikas.
– Jei tai leido jūsų globėjas, tik dar blogiau.
Kesė prisiminė senelę.
– Ji neleido. Mes pabėgome ir susituokėme.
Kasandra susimąstė, kodėl jam tai pasakė. Ji nesididžiavo savo elgesiu. Dabar, kai viskas taip pasisuko, labai aiškiai suvokė, kad padarė kvailystę. Meilė Džeraldui buvo didžiulė klaida ir daugiau jos ji nepakartos. Pažvelgus į pakeleivį jai pasirodė, kad jo tamsiose akyse mato nepritarimą. Tegu sau nepritaria. Jai nerūpi nei jo, nei jokio kito vyro nuomonė. Kasandra atsistojo ir nusipurtė nuo sijono trupinius.
– Keliausime toliau?
Jis patraukė pečiais, greitai įsidėjo likusį vyną ir duoną ir netrukus juodu vėl buvo kelyje. Kesė, kaip jai atrodė, oriai tylėjo, bet slapčia baiminosi, kad Rauliui Dulevantui pasirodys kaip užsiožiavęs vaikas. Nieko nepadarysi. Niekaip nepasiteisins, jei nepapasakos visos tiesos, o nepažįstamajam jos tikrai neatskleis.
Saulė jau leidosi, kai jie sutiko ūkininką su žmona gremėzdiškame vežime. Kesė klausėsi trumpo jų ir savo palydovo pokalbio. Ūkininkas patvirtino, kad jie pakeliui į Reimsą, bet iki ten dar mažiausiai diena kelio.
– Mielai kviečiame apsistoti pas mus, – pasiūlė ūkininko žmona. – Gyvename už valandos kelio. Tektų grįžti atgal, bet abu su žmona gausit pavalgyti ir lovą nakčiai.
Kesė sustingo. Mintis apie maistą ją viliojo, bet šie žmonės akivaizdžiai manė, kad ji ir šis netvarkingas nepažįstamasis…
– Ačiū, bet ne. Verčiau josime toliau, – už juos abu atsakė Raulis Dulevantas. Juodu su ūkininku apsikeitė dar keliomis draugiškomis frazėmis ir išsiskyrė. Kesė nukaito iš gėdos. Jiems linksmai atsisveikinant sugebėjo tik kukliai linktelėti.
– Gerai, kad atsisakiau jų svetingo kvietimo, – pasakė jis pertraukdamas tylą. – Ūkininko lūšnelė netinkama vieta ledi.
– Klystate, – atšovė ji. – Mielai būčiau sutikusi pavalgyti ir išsimiegoti lovoje. Kaip suprantu, dabar teks praleisti naktį lauke. Bet gerai, kad atsisakėte. Noriu kuo greičiau atsidurti Reimse.
– Žinoma, kuo greičiau.
– Tada jokime ir naktį, – susierzinusi pasiūlė Kesė.
Jie pakaitomis jojo ir ėjo, kol išblėso paskutiniai saulės spinduliai. Kesė iš paskutiniųjų laikėsi, kad neužmigtų, tik nė už ką nenorėjo to pripažinti. Juk ji – markizės dukra, Arandeilų vaikaitė. Jokiu būdu nepasirodys esanti silpna.
Dangų užklojo iš rytų atplaukę stori debesys ir viskas paskendo beveik aklinoje tamsoje. Kai bėris suklupo trečią kartą, Raulis tyliai nusikeikė.
– Tai kvailystė, monsieur, – tarė ji. – Reikėtų sustoti ir palaukti, kol debesys nuslinks.
– Susigaišins kelionė, tikėjausi įveikti dar kelias mylias.
– Jeigu arklys susilaužys koją, užtruksime dar ilgiau, – atšovė Kesė.
Jam neatsakius, ji, nors ir nenoromis, prisipažino, kad norėtų pailsėti. Raulis Dulevantas iškart sustabdė žirgą, padėjo jai nulipti, be jokių ceremonijų paėmė už parankės ir iš kelio prieblandos nuvedė ją ir žirgą į miško tamsą.
– Pabūkite čia, madame. Aš pasirūpinsiu žirgu.
Kesė klestelėjo ant žemės remdamasi į medžio kamieną. Jis pasakė pabūti čia. Ar manė, kad ji pabėgs? Ji net nenutuokė, kur yra ar į kurią pusę eiti. Prisiminė, kaip skundėsi, kad neužmigs karietoje. Dabar, palyginti su dabartinėmis sąlygomis, tai atrodė didelė prabanga. Maža to, jog miegos lauke, tai dar ir su nepažįstamuoju. Tai, kad jie abu prisistatė, nieko nekeičia – ji nieko nežino apie šį vyrą.
Kesė klausėsi, kaip Rauliui Dulevantui rišant arklį šlama lapai. Paskui jis atsisėdo šalia. Ji jį labiau juto, nei matė. Tyla ją erzino. Kasandra mėgino prisiminti, ką jis pasakojo apie save.
– Tai jūs – jūreivis, monsieur?
– Šešerius metus buvau „Prometėjo“ laivo chirurgas.
– Tikrai? – neslėpdama nuostabos paklausė Kesė ir jis sukikeno.
– Pagal mano aprangą jums atrodo kitaip, ar ne? Buvau priverstas… įsigyti šiuos drabužius, kad manęs nepažintų.
– Jeigu jus kažkas vijosi, jiems akivaizdžiai nepavyko.
– Ne, bet yra toks Valerinas, kuris pasiryžęs mane sučiupti.
– Gal jis ant jūsų griežia dantį?
– Neleidau jam išprievartauti savo sesers. Turėjau jį nudėti, bet palikau gyvą, o dabar jis man neduoda ramybės.
Kesė nusipurtė. Nors kalbėjo tyliai, jo žodžiai skambėjo grėsmingai.
– Kur jūsų sesuo dabar?
– Išsiunčiau ją į Briuselį. Ten vis dar turime draugų. Ji saugi.
– Tikriausiai nekantrauja, kada prie jos prisijungsite.
– Tikriausiai. Naujausiame laiške rašė, kad sutiko seną draugą, turtingą pirklį, kuris dabar СКАЧАТЬ
Tikrai? (pranc.).