Nuodėminga pažintis. Bella Frances

Чтение книги онлайн.

      Pirmas skyrius

      Tara Marija Ficpatrik Devin buvo bloga mergaitė. Labai bloga. Ji daug dirbo, elgėsi įžūliai, o jos sėkmę liudijo rėksmingos antraštės internete. Jai patiko, kad tarptautinės mados pasaulis, kuriame visi vienas kitą ėda, apie ją sužino šitaip. Šį vakarą, paskutinę šlovingo, bet varginančio darbo sezono dieną, ryškių neono lempų apšviestas laukinis jos kūno grožis spindėte spindėjo tamsioje naktinio klubo patalpoje.

      – Bet ką man daryti?

      Nekreipdama dėmesio į triukšmą, kuris sklido nuo gretimo tamsoje skendinčio stalelio kojomis trypiant į grindis, Tara pasirausė rankinėje ir išsitraukė pudrinę. Įtempusi lūpas dar kartą brūkštelėjo per jas kerinčios raudonos spalvos dažais – buvo šiek tiek apsvaigusi, bet ne tiek, kad jomis nesirūpintų.

      – Viskas bus gerai, – pareiškė žiūrėdama į atvaizdą mažame veidrodėlyje.

      Storas dažų aplink akis sluoksnis beveik nepažeistas – ir kodėl ji iki šiol šitaip nesidažydavo? Žvilgsnis tiesiog… pritrenkiantis.

      – Jis gali čia bet kurią minutę užsukti važiuodamas į namus! Jei mane pamatys… pamelavau, kad trauksiu tiesiai namo…

      Tara užmovė ant lūpų dažų dangtelį. Tiesą sakant, ši mergaitė šiek tiek erzino.

      – Fernanda.

      Ji dėbtelėjo iš pradžių į aukštakulnius storu sidabro spalvos padu, tada į išskirtinio grožio Fernandos Kruz veidelį – šios seksualios paauglės iš Ispanijos atvaizdas dar dešimt metų galėtų puošti lėktuvų takus oro uostuose ir nedidelio formato laikraščių puslapius. Tamsi vešlių plaukų sruoga seksualiai užkritusi ant akies, trumpa ryškiai raudona suknelė vos dengė neįsivaizduojamo ilgumo šlaunis. Apie tai, kad pasaulis kraustosi iš proto dėl maisto, kuriame daug angliavandenių, ši mergaitė tikriausiai nė negirdėjusi.

      – Ką?

      Tara bakstelėjo lūpų dažų tūbele jos pusėn.

      – Netaukšk niekų. Vargu, ar jis čia pasirodys. Jei ir pasirodys… o šitai, tiesą sakant, iš tikrųjų gali nutikti… paliepk, kad dingtų iš tavo gyvenimo ir liautųsi apsimetinėjęs, kad tavimi rūpinasi, kaip visi vyrai, – ji vėl atsidarė pudrinę, išsišiepė kaip beždžionė ir trynė nuo dantų lūpų dažų likučius tol, kol tie ėmė gurgždėti. – Nieko blogo nedarai, Fernanda. Juk tai tik atsisveikinimo vakarėlis!

      – Nesupranti. Brolis Maiklas yra mūsų šeimos galva. Jei mane pamatys čia, man… – Ferna suėmė kaklą, tarsi save smaugtų.

      – Vis dėlto jis turėtų suprasti, kad reklama neatskiriama šių laikų mados pasaulio dalis – privalai būti matoma, apnuogintomis krūtimis, bučiuoti Harį…

      – Bet aš vis dar mažoji sesutė, Tara! Jam visa tai ne prie širdies. Jam viskas čia nepatinka. Jis norėtų, kad studijuočiau finansus ar ką nors panašaus. Brolio nuomone, drabužių demonstruotojos yra bukagalvės, o apdarų kūrėjai – paprasčiausi klastotojai.

      Tara atidžiau nei paprastai užsegė rankinę. Ji gerai pažinojo arogantišką Fernos brolį Maiklą Kruzą, įsikūnijusį vyriškumą. Fernandai prieš dešimt valandų demonstruojant ant podiumo pačias naujausias pavasario ir vasaros sezonui skirtas Taros sukneles Londone beprotiškai patrauklus jos brolis pirmoje eilėje tuščiu žvilgsniu stebėjo renginį tarsi ką tik nutapytą paveikslą su kažkokiais neaiškiais šešėliais.

      Tačiau, nors tada Tarai to pasakyti niekas neišdrįso, spaudos atstovai iškart juo susidomėjo. Nuotraukos su Maiklo atvaizdu – nepriekaištingai pasiūtas kostiumas, vyriškas smakras ir abejingas žvilgsnis – po akimirkos jau buvo interneto mados svetainėse. Gerai, kad Angelika, kita jo sesuo, bent šiek tiek domėjosi renginiu. Ir net pažadėjo Tarai finansinę paramą kuriant nuotakos suknelę. Išgirdus malonius jos žodžius, kartėlis dėl to vyriškio arogancijos iškart nublanko!

      – Mieloji Ferna, puikiai padirbėjome. Mūsų sėkmė tik pradeda įsibėgėti. Man asmeniškai šis vakarėlis ne mažiau svarbus kaip pats renginys. O tu irgi jo laukei visą mėnesį. Po dviejų savaičių tai pakartosim Paryžiuje! Jėga! Jei jis netyčia čia pasirodytų, pasakysim, kad eitų… kad rūpintųsi savo reikalais – o mudvi smagiai pasišoksim ir pasilinksminsim, ir tu pamatysi, kad apie tai parašys ne vieną eilutę. Nagi, nusišypsok!

      Sugriebusi už rankos truktelėjo Ferną prie savęs. Ji buvo aukšta, be aukštakulnių beveik 180 centimetrų ūgio, ir šalia jos Tara atrodė putli. Labiausiai nutukusi mados pasaulio atstovė. Juokinga storulė. O, taip, ji girdėdavo taip sakant. Kartais tai žeisdavo, kaipgi kitaip. Bet jau seniai pastebėjo, kad net nieko nevalgydama ir negerdama vis tiek būtų apkūni. Todėl savo apkūnumu sumaniai naudojosi – žinojo, kaip išryškinti tarpą tarp krūtų ir paslėpti pūpsantį pilvą, nevaržant liemenėlėmis ar korsetais.

      Dabar, mados elitui susidomėjus, jai magėjo užkariauti mados kryptis diktuojančios spaudos puslapius. Todėl ir per madų demonstravimą pateiktą suknelę ji skyrė Septynmetei kalei: nuo Merlinos iki Madonos. Jai pačiai toks pavadinimas atrodė pernelyg įžūlus ir pataikaujantis žemam skoniui, bet suknelės, „tinkamos važiuoti nebent limuzinu“, jau kitą rytą puikavosi žiniasklaidos puslapiuose. Jai buvo skirta ne viena laikraščio skiltis ir tai, be abejonės, sukels dar daugiau apkalbų tarp jos vadovaujamų žmonių. Bet mergaitės turės nuryti nuoskaudą ir prikąsti liežuvį – beje, šito ji pati taip ir neišmoko…

      Pasikeitė didžėjus, užgrojo lėta muzika. Tara matė, kaip Ferna, sekdama paskui daug žadantį gražuolį, skynėsi kelią per minią į šokių aikštelę, šypsodamasi ir siųsdama oro bučinius, nors ir žemesnio rango, bet svarbioms šio verslo įžymybėms. Čiupusi šampano taurę nuo pro šalį nešamo padėklo, Tara išslinko į prieškambarį – nenorėjo leistis į kalbas su olandų finansininku, už kurį nuobodesnio žmogaus tikriausiai nebuvo visame pasaulyje. Lengviau atsipūtusi, gurkštelėjo šampano ir vos neužspringo burbuliukais – visi ten buvę svečiai staiga pasuko galvą į vieną pusę ir ji suprato, kad į renginį atvyko kažkoks iš tikrųjų svarbus asmuo.

      Viskas Taros gyvenime vyko per greitai. Protui iki galo neapdorojus informacijos, jai iš burnos pasipildavo žodžiai. Kartais dėl to kildavo sunkumų. Štai ji ką nors pasako ar padaro, bet tai, ką iš tikrųjų pasakė ar padarė, suvokia tik po kelių sekundžių. Bet dabar, šią akimirką, ji stebėjo tarsi sulėtintame filme. Suakmenėjo prieškambaryje, nieko aplink nematydama, regėdama tik jį, žengiantį raudonu kilimu, – išdidų ir pasitikintį savimi Maiklą Kruzą. Taip, tai buvo jis.

      Kambariui sušvitus nuo akinamai baltų fotoaparatų blyksčių, jis pasuko galvą ton pusėn, iš kur sklido tylus ir šiek tiek erzinantis triukšmas. Dabar ji galėjo geriau apžiūrėti – kaip ir tikėjosi, jis buvo aukštas, kūnas – tiesiog tobulas. Ji tik išimtiniais atvejais kūrė drabužius vyrams, bet puikiai numanė, kas slypi po medžiaga, kuri slėpė jo nugarą. Kūną nuo tvirtų pečių iki liemens dengė nepriekaištingai išmankštinti raumenys.

      Atmetęs atgal švarko šoną, uždėjo ranką ant klubo, šilkiniai marškiniai, blyksint šviesoms, švytėjo akinamu baltumu. Jis pasisuko, žengė kelis žingsnius pirmyn ir paėmė kažkokį apsauginio jam ištiestą daiktą. Įsidėjęs jį į kišenę, nužvelgė arčiausiai stovinčių žmonių veidus, o tada…

      Tada neįtikėtinai tamsios akys įsmigo į ją. Jam tyrinėjant žvilgsniu, jos širdis daužėsi it pašėlusi. Akims kiek ilgiau užtrukus prie krūtinės, ji instinktyviai pakėlė ranką, norėdama ją pridengti. Kad geriau matytų, vyras pasisuko į ją visu kūnu ir nužvelgė nuo galvos iki kojų, kojas net du kartus.

      Fotoaparatai net dūzgė, minia, pastebėjusi, kad svečias ja susidomėjo, suklego, šaukė jį vardu. Apdovanojęs ją globėjiškai kvaila šypsena, vyras nusigręžė.

      Šiluma, СКАЧАТЬ