Seksas, melas ir bosas. Barbara Dunlop

Чтение книги онлайн.

      – Paskambink, kai baigsi.

      – Būtinai, – Šeinas paspaudė pirmosios linijos mygtuką.

      Darsė sėdėjo ant suoliuko autobusų stotelėje prie judrios gatvės priešais Kolborno aviacijos būstinę. Birželio saulė atsispindėjo nuo milžiniško sodriai mėlyno ženklo, kabančio ant priekinės pastato dalies. Dvidešimt vieno aukšto pastatas stovėjo netoli upės, priešais nedidelį parką.

      Neišsiųstas jos tėvo laiškas tapo atradimu. Jis paaiškino Jano nusivylimą, pyktį ant Daltono Kolborno ir polinkį svaigintis viskiu, kuris bėgant metams vis augo. Laiške jos tėvas kaltino Daltoną išdavyste, nes šis pavogė ir užpatentavo jo suprojektuotą naujos kartos turbiną.

      Atrodė, kad Janas ir Daltonas daug metų buvo geriausi draugai, kol Daltoną užvaldė godumas ir jis viską pasisavino. Savo laiške Janas grasino iškelsiąs bylą ir, žinoma, prašė pinigų. Jis taip pat siekė profesinio pripažinimo už savo atradimą. Už jo sukurtą turbininį variklį Daltonas buvo gavęs prestižinį apdovanojimą, kuris jam atnešė garbę, vėliau virtusią turtais, ir spartų Kolborno aviacijos augimą, o Jano santuoka žlugo ir jis paniro į depresiją ir nežinią.

      Laiške buvo rašoma, kad įmonės archyvuose esama nepaneigiamo Jano pareiškimo įrodymas, o originalūs brėžiniai su jo parašu guli paslėpti tokioje vietoje, kur tik jis galėtų rasti. Jis ketino gauti teismo įsakymą, leidžiantį atgauti brėžinius, ir priversti Daltoną prisipažinti.

      Bet laiškas taip ir nebuvo išsiųstas. Darsė galėjo tik spėlioti, kodėl tėvas persigalvojo. Gal nenorėjo įspėti Daltono ir rizikuoti, kad jis suras brėžinius ir juos sunaikins. Jei taip, kodėl nepasisamdė advokato? O gal pasisamdė…

      Ji suvokė, kad niekada to nesužinos.

      Darsė sėdėjo priešais Kolborno aviacijos pastatą ir svarstė, ar tikrai įrodymas galėtų būti viduje. Ar tikrai šio pastato rūsyje dūli tėvo minėti dokumentai, įrodantys, jog jis buvo genialus inžinierius. Jeigu taip, kaip galėtų juos gauti?

      Ji stebėjo, kaip iš pastato išeina ir į vidų įeina žmonės, po vieną, poromis arba grupelėmis. Galėjai suprasti, kad kai kurie iš jų – vadovai ir biurų darbuotojai, kiti – aptarnaujantysis personalas, dar kiti – klientai.

      Darsė galėjo netrukdoma įžengti į vestibiulį. Bet greičiausiai viduje yra apsauga, kuri neleistų jai eiti toliau. Ji galėtų paprašyti susitikti su Šeinu Kolbornu. Arba eiti tiesiai pas jį ir pareikalauti parodyti senus dokumentus.

      Ne, tai būtų kvaila. Šeinas tikriausiai toks pat savanaudis ir godus kaip jo tėvas. Jei sužinotų, kad esama įrodymų dėl jo šeimos nesąžiningumo, jokiu būdu neleistų jai jų surasti. Greičiau pats juos surastų ir sunaikintų.

      Prie šaligatvio pririedėjo autobusas. Sucypė stabdžiai ir autobusas sustojo, užstodamas Darsei vaizdą. Keli žmonės išlipo, kiti įlipo ir autobusas nuvažiavo, o jo riaumojimas susiliejo su miesto garsais.

      Parke spygavo vaikai. Paukščiai skraidžiojo iš drebulių į klevus. Pūtė gaivus vėjelis, sklaidydamas išmetamąsias dujas nuo keturių juostų magistralės.

      Buvo pietų metas ir šaligatviuose knibždėjo daugybė žmonių. Daug jų ėjo į Kolborno aviacijos pastatą, dar daugiau išėjo iš jo.

      Žiūrėdama į įspūdingą akmeninį statinį Darsė suprato, kad protingiausia bus pasišalinti. Ji turi pamiršti apie tą laišką ir gyventi sau toliau. Turi sėsti į automobilį, važiuoti namo ir baigti išsikrauti daiktus.

      Buvo penktadienis. Vakare jos su Dženifere ketino eiti į Vudrovo klubą, ten susitiks su keliais draugais iš Kolumbijos, išgers porą kokteilių, gal susipažins su įdomiais vaikinais. Kas gali žinoti? Gal būtent šį vakarą ji sutiks sielos draugą?

      Darsė nesiekė sutikti pono Tobulybės. Žinoma, kada nors ji norės ištekėti, turėti savo namus, susilaukti vaikų. Visos to nori. Bet ji niekur neskubėjo.

      Jiedvi su Dženifere sėkmingai plėtojo savo tinklalapių kūrimo verslą. Liepą abi draugės buvo suplanavusios atostogas Niujorke, užsisakiusios viešbutį Taimso aikštėje ir bilietus į tris koncertus. Bus nuostabu.

      Pravažiavo dar vienas autobusas, bet nesustojo. Pro automobilių viršų Darsė pažiūrėjo į stiklines duris, vedančias į Kolborno aviacijos vestibiulį, galvodama, koks darbuotojas galėtų patekti į rūsį. Galbūt meistras. Ji galėtų išsinuomoti uniformą, įrankių dėžę ir apsimesti, jog atvyko iš telefonų arba elektros tinklų įmonės.

      Gaila, kad nemoka įjungti net saugiklio.

      Galbūt galėtų apsimesti picų išvežiotoja.

      Pagrindiniais laiptais kilo moteris. Prieš atidarydama pagrindines duris ji pasitaisė sijoną ir, atrodė, susikaupė. Buvo jauna, drovi ir susinervinusi.

      Pokalbis dėl darbo, nusprendė Darsė.

      Staiga jai šovė išganinga mintis. Pokalbis dėl darbo.

      Kolborno aviacijos darbuotojai gali vaikščioti po visą pastatą. Jie turi saugos kodus, o gal net visų durų raktus. Niekas neklausinėja, kodėl jie ten yra. Jie gali kalbėtis su kitais darbuotojais, sužinoti, kur laikomi įmonės archyvai, ir susigalvoję pretekstą peržiūrėti juos.

      Štai išeitis. Darsė kreipsis į Kolborno įmonę dėl darbo. Nuostabus planas.

      Antras skyrius

      Įprastomis aplinkybėmis Darsė niekada nebūtų išdrįsusi brautis į svetimą vakarėlį, net ir tą, kurį rengia vienas įtakingiausių Čikagos žmonių. Bet, įsidarbinusi Kolborno aviacijoje, po savaitės ji sužinojo, kad seniausi įmonės dokumentai saugomi Kolbornų dvare. Šįvakar buvo geriausia proga ten pasižvalgyti.

      Ji išsinuomojo keturių tūkstančių dolerių vertės aukso spalvos šilkinę vakarinę suknelę, siuvinėtą karoliukais, apsiavė blizgančius aukštakulnius ir išleido daug pinigų šukuosenai ir makiažui prabangiame grožio salone. Darsės nuomone, ji atrodė įspūdingai. Pažvelgęs į ją niekas nesuprastų, kad ji nepriklauso turtingųjų ir įtakingųjų sluoksniui.

      Dabar tereikėjo patekti į vidų.

      Pusapvalių laiptų viršuje liokajus įdėmiai tikrino kvietimus. Darsė lūkuriavo automobilių aikštelės pakraštyje, svarstydama, kaip prie jo prieiti, bet nedrįso stovėti ten pernelyg ilgai, kad nepatrauktų dėmesio.

      Pro ją praėjo žilaplaukių pora. Moteris vilkėjo įspūdingą sodriai mėlynos spalvos suknelę, ant peties susegtą deimantine sage. Akimirksniu apsisprendusi Darsė žengė prie jos.

      – Kokia miela sagė, – tarė ji ir ėmė eiti su jais.

      Laimei, moteris atsisuko ir nusišypsojo.

      – Ačiū. Tai Cartier.

      Darsė surimtėjo.

      – Štai čia šiek tiek susiraukšlėjo, – ji drąsiai palietė medžiagą virš sagės, apsimesdama, kad lygina.

      – Ar СКАЧАТЬ