Kylantis karštis. Regina Kyle

Чтение книги онлайн.

      – Ką man jam sakyti?

      – Bet ką. – Ji pakėlė fotoaparatą, stengdamasi sutelkti dėmesį į Keido ir gyvūno bendravimą, o ne stangrų vyro užpakalį. – Papasakok jam, koks jis mielas, pasidalyk paskutiniu savo nuotykiu, padeklamuok „Eglutę skarotą“ – tiesiog pasilinksmink.

      – Girdėjai, mažyli? – Jis paglostė kačiuko nugarą ir švelniai timptelėjo uodegytę. – Mudu turime linksmintis.

      Bilbo murkimas pagarsėjo ir jis kyštelėjo rausvą liežuvėlį, kad palaižytų apšepusį Keido smakrą. Šis atsitraukė ir nusijuokė, nušvisdamas milijono vatų šypsena, suteikusia jam dar daugiau grožio.

      – O, Dieve, tai tobula. – Aivė spragsėjo fotoaparatu, stengdamasi užfiksuoti kiekvieną akimirką. – Tęsk. Tavo dėka, kalendorių šluote iššluos nuo lentynų.

      Likusią valandą Aivė jį statė, sodino, guldė ant dulkėto minkštasuolio, rasto kabinete. Žinoma, kas kartą prisilietus pakelti ar nuleisti jo ranką ar koją, ją nutvilkydavo karštis.

      Ką padarysi, toks darbas.

      Taigi. Tai kodėl joks kitas jos fotografuotas modelis – ne ką prastesnės už Keido figūros – niekada nevertė jos širdies plakti sparčiau, odos dilgčioti ir trokšti daugiau nei trumpo prisilietimo?

      Laimei – o gal nelaimei – laikui bėgant jai reikėjo liesti vis rečiau, nes Keidas atsipalaidavo ir ėmė pozuoti kaip tikras profesionalas. Bilbas taip pat elgėsi lyg būtų sutvertas tokiam darbui.

      Jiedu buvo puiki komanda. Moterys tiesiog tirps, juos pamačiusios.

      Jį pamačiusios.

      Aivė uždengė objektyvą, stengdamasi nekreipti dėmesio į kylantį apmaudą.

      – Gerai. – Ji užkėlė fotoaparatą ant trikojo ir ištiesė rankas į katinėlį. – Manau, turime gerų kadrų. Be to, Bilbui metas grįžti į prieglaudą, kol ši neužsidarė.

      – Aš jį nuvešiu. – Keidas tvirčiau suėmė besimuistantį gyvūnėlį. – Man pakeliui.

      – Pakeliui kur? – Ji nusibraukė prakaitu permirkusią plaukų sruogą ir patraukė išjungti termostato. – Gaisrinė kitoje pusėje.

      – Šįvakar nedirbu. Einu į pasimatymą.

      – Su Gibsonų mergina, kurios puikūs… matematikos sugebėjimai?

      Jis nusiėmė Kalėdų Senelio kepurę ir prispaudė ją prie krūtinės.

      – Tikras džentelmenas apie tokius dalykus nepasakoja.

      – Nuo kada tu džentelmenas? – Ji pačiupo katiną ir stumtelėjo Keidą persirengimo širmos link. – Eik, apsirenk. Aš įdėsiu Bilbą į narvą, kad galėtum kuo skubiau jį grąžinti prieglaudon ir spėti į karštą pasimatymą.

      O ji galėtų grįžti slaugyti tėvo ir nustoti svajoti apie šitą Adonį.

      Kurgi ne.

      ANTRAS SKYRIUS

      – Kokia ji graži, Hole. – Aivė pasilenkė prie savo mažosios dukterėčios ir paglostė švelnų skruostuką. – Tikras angelėlis.

      – Kai miega. – Holė griuvo į lauko krėslą šalia Aivės ir ištiesė kojas ant žolės. – Aš nuolatos sūpuoju ją valandų valandas, o tau pavyksta užmigdyti vos per kelias sekundes.

      Pastebėjusi tamsius ratilus po sesers akimis, Aivė susiraukė. Brodvėjaus dramaturgė, ištekėjusi už Holivudo žvaigždės, bet kas kitas, Holės vietoje, dukters krikštynoms būtų pasamdęs renginių planuotoją ir viską pavertęs žiniasklaidos cirku, bet tik ne ji. Holė nusprendė krikštynas suplanuoti pati ir pakviesti tik artimiausius žmones.

      – Matyt, tai magiškas tetos prisilietimas. – Aivė apklojo dukterėčią citrinų geltonumo antklodėle. Nors jau buvo pavasaris, vakarai Konektikute vis dar buvo vėsūs, net ir šalia didžiulio laužo.

      – Gaila, kad dažniau mūsų neaplankai, man ta magija tikrai praverstų.

      Holės vyras Nikas priėjo jai už nugaros ir pabučiavo pakaušį.

      – O kaip tau tokia magija?

      – Visai nieko. – Holė prisitraukė jį arčiau ir stipriai pabučiavo.

      Stebint juodu šitaip dalijantis meile, Aivei suspaudė širdį. Nepavydėjo seseriai laimės – Holė išties jos nusipelnė, ypač po nelaimingos pirmos santuokos – tačiau Aivė irgi troško patirti nors dalelę tokio džiaugsmo.

      Aivė nerūpestingai nusijuokė, stengdamasi neišduoti apėmusios melancholijos.

      – Gal jums reikia privačios erdvės?

      Nikas atsitraukė įkvėpti oro ir pamojo į didžiulį namą priešais.

      – Jos mes turime per akis, tik žiūrovų per daug.

      – Gal pirma paguldykime Džoją į lovytę? Lauke tikrai vėsu.

      Holė ėmė stotis, bet Nikas ją sustabdė.

      – Nesijaudink, aš paguldysiu. Tu ir taip visą dieną dirbai.

      – Negaliu patikėti, kad nusprendėt tęsti tėčio vardų tradiciją, – tarė Aivė, purtydama galvą. Jų tėvas labai mėgo Kalėdas ir kasmet per šventes vaidindavo Kalėdų Senelį vietiniame parade, tad ir savo vaikams davė su šia proga susijusius vardus: Holė, Aivė, Gabrielius ir Noelė. Vaikystėje jie dėl to susilaukdavo įvairiausių patyčių, tačiau tai nesutrukdė Holei ir Nikui papildyti šio sąrašo Džojos 2vardu.

      – Mes neturėjome kito pasirinkimo. – Holė supratingai žvilgtelėjo į vyrą. – Juk ištekėjau už švento Nikolajaus3 bendravardžio.

      – Be to, Džoja gimė per Kūčias. – Nikas paėmė miegantį kūdikį į rankas. Džoja pasimuistė, bet tuoj pat nurimo.

      – Kodėl nepavadinot jos Eva4 ?

      – Per daug akivaizdu. Norėjome subtilesnio vardo. – Holė akimis nulydėjo link namų žingsniuojantį vyrą. – Atsiųsk Devinę, – sušuko jam pavymui. – Ir paprašyk jos atnešti zefyrų. Jie virtuvėje ant spintelės.

      – Gerai. – Jis dingo tamsoje.

      – Gaila, kad Noelė negalėjo pasilikti desertui. – Aivė pažvelgė į prieplauką, kur ramiai sūpavosi valtis, virpindama mėnulio atspindį vandens paviršiuje. Ji ir vėl pajuto knibždant pavydą seseriai. Puikus vyras. Mielas vaikas. Gražūs namai.

      – Žinau, – sutiko Holė. – Rytoj jos laukia ankstyva repeticija.

      – Taigi СКАЧАТЬ