Nepatogus romanas. Catherine Mann

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ irgi nereikia. – Trojus papurtė galvą ir atsisuko į Hilarę. – Ar įsitikinusi, jog nenori vyno arba ko nors kito? Daugelis žmonių geria, kad įveiktų baimę.

      Ji atsitraukė nuo sienos ir sąmoningai pasitempė.

      – Aš negeriu.

      – Niekada?

      Mergina nenorėjo baigti savo dienų kaip motina – kasmet uždaroma vis kitame alkoholikų reabilitacijos centre, kol Hilarės tėvas vis puoselėjo viltį, kad šis kartas jai tikrai padės. Deja, niekada nepadėjo.

      Namuose Hilarės niekas nelaikė. Vašingtonas buvo jos šansas susikurti naują gyvenimą ir mergina negalėjo leisti niekam šios galimybės sugriauti – nei gėrimui, nei simpatiškam vaikinui.

      – Niekada, – atsakė. – Aš niekada negeriu.

      – Čia slypi istorija. – Trojus žaidė platininiu rankogalio segtuku.

      – Tikrai taip. – Dievas liudytojas, vyro losjono po skutimosi kvapas svaigino.

      – Bet tu nenori tuo pasidalyti.

      – Tik ne su nepažįstamu man žmogumi. – Ji buvo išmokusi saugoti šeimos paslaptis ir slėpti visą tą gėdą, kad jie kitiems atrodytų normalūs.

      Aukšto lygio iškilmių planavimas Vašingtone buvo vaikų žaidimas, palyginti su jos vaidinimais paauglystėje. Ji gal ir atrodė kaip naivi kaimo mergina, bet gyvenimas jau atidavė jai priklausančią kančios dalį. Gal todėl ir abejojo pastarosios valandos su Trojumi nekaltumu.

      Vyras elgėsi ne taip, kaip Hilarė tikėjosi pamačiusi jo blogo berniuko šypseną. Jie praleido visą skrydį tik… kalbėdamiesi. Aptarė mėgstamus aktorius ir patiekalus, atrado, kad abiem patinka džiazas ir siaubo filmai. Trojus buvo neįtikėtinai apsiskaitęs, galėjo cituoti Šekspyrą ir turėjo aštrų humoro jausmą. Ji matė susidomėjimą jo akyse, bet jis kalbėjo neįpareigojančiai iki kol lėktuvas pradėjo leistis.

      Vyras pažvelgė į ją prisimerkęs, nustebintas jos tylėjimo.

      – Ar kas nors negerai?

      – Tu manęs nekabini, – pratarė ji.

      Jis mirktelėjo iš nuostabos ir šelmiška šypsena pasirodė veide.

      – Ar tu norėtum? Iš tiesų man labai smagu ir taip.

      Hilarė atsirėmė ir laukė, kol Trojus supras, kad jos nedomina, ir nustos šypsotis. O gal vis dėlto domina? Jos niekada netraukė tokio tipo vaikinai: per ilgais plaukais ir smulkiais randais, tarsi nuolat veltųsi į nemalonumus. Vienas randas ant antakio, kitas – ant smakro. Ir dar vienas ant kaktos, pasirodantis prasiskyrus plaukams.

      Bet, kita vertus, Baris buvo visada tvarkingai užsisagstęs ir švariai nusiskutęs, tačiau tai tebuvo priedanga.

      Trojus pažiūrėjo giliai į akis.

      – Tu ne dažnai linksminiesi, tiesa?

      O kas turėjo laiko linksmybėms? Pastaruosius trejus metus ji sunkiai dirbo, kad susikurtų naują gyvenimą, kuo toliau nuo mažo apkalbų miestelio, kur visi ją pažinojo kaip alkoholikės dukrą.

      Baris apjuodino jos reputaciją savo suktais darbeliais – dėl Dievo meilės, jis vogė net stipendijoms skirtus pinigus! Ir kol ji neįrodys savo nekaltumo, žmonės manys, kad irgi buvo į tai įsipainiojusi. Jos šefas ir visi aplinkui ja nebepasitikėjo.

      – Kodėl manai, kad esu mėmė? – ji pasitaisė sijono kraštą.

      – Ne mėmė, o darboholikė. Lažinuos, po tavo sėdyne padėtas portfelis, prikimštas ne žurnalų, o oficialių dokumentų. Nukramtyti gražių rankų nagai rėkte rėkia apie stresą.

      Hilarė visuomet mėgino karjerą derinti su santykiais, bet jai nelabai pavyko. Labai tau ačiū, Bari, apgavike su balta apykakle. Ji buvo tiek pasinėrusi į darbą, jog nepastebėjo jokių ženklų, kad Baris ja naudojosi norėdamas prieiti prie jos klientų ir juos apmulkinti.

      – Aš tiesiog atsidavusi savo karjerai, Trojau.

      Ir visa tai, ką ji pasiekė, bus sužlugdyta, jei nesugebės įrodyti, kad yra nesusijusi su Bario apgavystėmis. Ją atleis ir niekas daugiau jos nebesamdys, nes klientai nepasitikės ja.

      – O tu ne?

      Ką konkrečiai jis dirbo su kompiuteriais? Hilarė suvokė, kad jie beveik visą laiką kalbėjo apie ją ir labai mažai apie jį, o skrydis jau ėjo į pabaigą.

      – Darbas veža, bet taip pat ir atostogos. Jei neturėtum jokių darbinių rūpesčių ir skristum atostogauti, o nusileidus galėtum išsirinkti bet kokį tolimesnį skrydį, kur norėtum skristi?

      – Už jūrų marių. – Atsakė negalvodama ir suprato, kad jis vėl pasuko kalbą kita linkme.

      – Platus pasirinkimas, – pastebėjo jis, kai Čikagos vaizdas apačioje darėsi vis ryškesnis.

      – Užsimerkčiau ir rinkčiausi kokią nors tolimą vietą.

      Kuo toliau nuo Vėjų Miesto4 renginio.

      – Ak, pažįstamos mintys apie pabėgimą. Puikiai suprantu. Kai gyvenau internatinėje mokykloje, svajojau apie vietas, kur keliausiu ir gyvensiu, vietas be tvorų.

      Internatinė mokykla? Įdomu, ir taip nutolę nuo jos vaikystės kelionių senoviniu autobusu sutrūkinėjusiomis odinėmis sėdynėmis, kartu su visais kaimynystėje gyvenančiais draugais.

      Ji įsitaisė giliau kėdėje.

      – Ar ne toks ir yra atostogų tikslas – daryti ką nors visiškai priešingo kasdienei rutinai, kaip ir atviros erdvės yra priešingos internatinės mokyklos sienoms.

      – Tu teisi. – Jo šypsena akimirką sustingo, bet paskui veidas nušvito. – Pasakyk, iš kur tu kilus, kad galėčiau nuspėti tavo kasdienę rutiną prieš planuodamas mūsų didįjį pabėgimą.

      Mūsų?

      – Teoriškai, žinoma…

      – Tik teoriškai? Tu griauni fantaziją.

      – Tu teisi, atleisk.

      Vyro patrauklumas įtraukė Hilarę į šią fantaziją. Juk tame nėra nieko blogo.

      – Aš iš Vermonto, mažo niekam negirdėto miestelio. Persikraustymas į Vašingtoną man buvo pakankamai didelis pasikeitimas, o dabar skrendu į Čikagą.

      – Bet neatrodo, kad dėl to džiaugtumeis.

      Hilarė vos susilaikė nekrūptelėjusi. Trojus buvo per daug pastabus. Laikas šiek tiek nuo jo atsiriboti, leisti jam atsiskleisti kaip mulkiui, kad ji galėtų toliau ramiai gyventi.

      Конец ознакомительного фрагмента.

      Текст СКАЧАТЬ