Įstrigę. Jules Bennett

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ įžengė į kabinetą ir uždarė duris. Makas stovėjo atsirėmęs į raudonmedžio rašomąjį stalą ir rankoje sukiojo stiklą burbono. Vyras iškart suprato, kas brolio taurėje, nes Ošėjai mėgo paprastus dalykus: galią, gerą burboną ir moteris. Nebūtinai tokia tvarka.

      – Nusiramink, – paliepė Makas. – Žudikiškas žvilgsnis gąsdina svečius.

      – Aš ramus. – Breidenas pabandė įtikinamai nusišypsoti. – Matai?

      Brolis papurtė galvą.

      – Klausyk, žinau, kad nekenti Šeino Čepmeno, visi jo nekenčiame. Jis – meluojantis niekšelis. Vis dėlto kad ir kokie jo asmeniniai…

      – Jis lenda prie Zaros.

      Breidenas sustojo priešais brolį ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Šeinas Čepmenas – tikra rakštis Ošėjų pasturgalyje. Prieš kelerius metus šis vyras kreipėsi į aukcioną, norėdamas neteisėtai įsigyti vertingą daiktą, ir Breidenas išeikvojo nemažai pinigų ir laiko, stengdamasis jį gauti, tačiau viskas veltui.

      Šeinas, supratęs tai kaip nepagarbą, griebėsi šantažo, bet su jo juokingais grasinimais lengvai susidorojo priemonėmis, apie kurias niekas garsiai nekalbėjo. Čepmenui pasisekė, kad jis vis dar kvėpavo, nes tai nutiko, kai vadovavo Patrikas Ošėja.

      Šeinas šiame vakarėlyje dalyvavo dėl vienos priežasties, kurią geriausiai apibūdino pasakymas: „Draugus laikyk arti, o priešus dar arčiau.“

      – Nenuleisk nuo jo akių, – tęsė Breidenas. – Tai negali sutrukdyti planų. Jei Šeinui reikėtų pasitraukti…

      Makas linktelėjo.

      – Perduosiu Raikeriui.

      Raikeris. Ošėjų dešinioji ranka, beveik šeimos narys – įvaikintas neramioje paauglystėje ir likęs ištikimas.

      Breidenas nenorėjo teptis rankų krauju, tik troško susigrąžinti aukcionų rūmus garsinusį paveldą ir relikvijas. Ošėjai galėjo pasigirti elitiniu klientų sąrašu ir nuolatos stengėsi jį pailginti, viliodami naujus pirkėjus nesenstančiomis relikvijomis. Keletą jų šeima „atrado“ ne visai teisėtai, tačiau sumokėjo nemažai pinigų, kad niekas nepastebėtų kontrabandos tarp daugybės kitų daiktų dideliems aukcionams.

      – Manau, kad planas su Zara – prasta mintis. – Makas gurkštelėjo burbono. – Per daug flirtuoji ir nesusikaupi.

      Breidenas prisimerkė.

      – Ir tai sako vyrukas, turintis po meilužę kiekviename mieste.

      Makas dėbtelėjo į jį per taurės kraštą.

      – Kalbame ne apie mane. Nebent norėtum, kad suviliočiau gražiąją vakarėlių organizatorę.

      – Nekišk prie jos prakeiktų nagų.

      Iš kur staiga tas savininkiškumas? Breidenas neturėjo į tą moterį jokių pretenzijų.

      Tik laikė ją glėbyje, jautė jos kūną ir pastebėjo pažeidžiamumą prisiartinus Šeinui. Negalėjo leisti jokiai moteriai šitaip jaustis.

      Sesuo Leinė susitikinėjo su kažkokiu niekšeliu, tas kartais rodydavo reiklumą, tačiau nebeilgai. Sesers niekas nežemins. Niekada.

      – Palik Zarą man ir sutelk dėmesį į naujų vietų paieškas, – paliepė vyras. – Ar viską aptarėme?

      Makas pabaigė gėrimą ir pastatė taurę ant stalo.

      – Kol kas. Stebėsiu Šeiną, blogiausiu atveju pakviesiu Raikerį. Žinau, kad nori pasukti nauju keliu, bet Šeinas negali trukdyti, tie rankraščiai beveik mūsų rankose.

      Breidenas linktelėjo ir nužingsniavo atgal į salę. Tie devyni kelių amžių senumo rankraščiai itin svarbūs Ošėjų šeimai. Kadaise, Didžiosios depresijos laikais, jie buvo laikomi namuose, kuriuose neseniai apsigyveno Zara, bet vėliau juos įdėjo į skrynią ir pardavė. Visai neseniai Ošėjai aptiko skrynią, tačiau ši pasirodė esanti tuščia, tad Breidenas nusprendė ieškoti jų paskutinėje žinomoje vietoje – Zaros namuose.

      Vos žengęs pro duris, Breidenas pastebėjo Šeiną stovint prie Zaros. Moteris papurtė galvą ir sukosi eiti, bet stiprūs vyro gniaužtai suėmė jos ranką ir prisitraukė.

      Breidenas šovė į priekį, jam už nugaros kaip visuomet sekė brolis.

      – Patrauk rankas nuo panelės Perkins. – Nesistengdamas paslėpti susierzinimo balse Breidenas stabtelėjo, bet Šeinas nepaleido Zaros. – Patrauk rankas arba pats su tavimi susitvarkysiu be apsaugos pagalbos.

      Makas paliepė apsaugininkams būti pasiruošusiems. Be abejonės, Makas galvojo apie svečių gerovę, tačiau Breideno protą temdė įsiūtis. Dėkui Dievui, Šeinas buvo įspraudęs Zarą į kampą, toliau nuo aplinkinių akių.

      Šeinas žvilgtelėjo per petį.

      – Tai mudviejų su Zara reikalas. Meilužių ginčas.

      Jos veidas aiškiai rodė, jog tarp jų nebuvo nieko neužbaigto, ypač meilės reikaluose.

      Zara žvelgė į jį didžiulėmis tamsiomis akimis. Nors buvo drąsiai iškėlusi smakrą, lūpas laikė piktai suspaudusi, o žvilgsnyje buvo galima pastebėti krislą baimės. Breidenas nebegaišo nė akimirkos.

      Jis pagriebė Šeiną už riešo ir stipriai sugniaužė.

      – Patrauk prakeiktas rankas. Tuojau pat.

      Šeinas truktelėjo Zaros ranką.

      – Negali vis manęs vengti, – tarė trindamas Breideno spaustą riešą. – Kai kitą kartą skambinsiu, verčiau atsiliepk, kitaip teks užsukti į tavo darbą. Greičiausiai tau tai nelabai patiktų.

      Šeinui pasisukus išeiti, kelią pastojo Breidenas.

      – Jei dar kartą paliesi ją ar kitą moterį, pažadu, pasigailėsi gimęs. Supratai?

      Šeinas padelsė ir nusijuokęs patapšnojo Breidenui petį.

      – Tikras Patriko Ošėjos sūnus – iškart grasini. O aš maniau, kad tu nelinkęs teptis rankų.

      Niekšelis palietė Breideną, tačiau šis neužkibs ant kabliuko – nors ir kaip knietėjo suduoti Šeinui, žinojo, jog negali pasielgti kaip tėvas.

      Breidenas niekuomet nebuvo pasiuntęs nužudyti jokio žmogaus ir nesitikėjo padarysiąs tai ateityje. Šiaip ar taip, dabartinė situacija skatino persigalvoti.

      – Visada būna pirmas kartas, – tarstelėjo Breidenas dviem juodais kostiumais apsivilkusiems apsaugininkams vedant Šeiną durų link.

      Nenorėdami atkreipti svečių dėmesio, jie nelietė vyro, tačiau apstojo jį iš abiejų pusių ir palydėjo prie artimiausių durų. Kai kurie svečiai atsisuko pasižiūrėti, tačiau grįžo prie savo pokalbių – žinojo, jog neverta kištis į Ošėjų reikalus.

      Šeinui СКАЧАТЬ