Įstrigę. Jules Bennett

Чтение книги онлайн.

      Vos pajutusi buvusiojo pirštus ant rankos, Zara Perkins bemat išsivadavo iš kietų gniaužtų.

      – Nešoksiu, aš dirbu.

      Be abejo, Šeinas Čepmenas turėjo pasirodyti, kai ji dirbo vienam iš svarbiausių klientų. Zara didžiavosi savo darbu ir stengėsi kiekvieną užsakovų vakarėlį paversti kuo ypatingiausiu renginiu. Tačiau šį grasino sugadinti Šeinas.

      – Tu tikra erzintoja, – pašaipiai iškošė Šeinas. Nuo jo trenkė viskiu. – Mačiau, kaip į mane žiūrėjai.

      Žinoma, su panieka, kad jis drįso čia ateiti. Zara mieliau basomis perlėktų per šukes, nei leistųsi dar kartą jo paliečiama. O, kad Šeinas pasitrauktų: darbas naujas ir labai svarbus, tad Zara tikrai netroško gintis nuo vyro, su kuriuo kitados, deja, nuėjo į porą pasimatymų.

      – Pašokit su manimi.

      Reiklus žemas balsas privertė ją suvirpėti. Zara lengvai atpažino, kas jai už nugaros… naujasis bosas, tariamai korumpuotas verslo magnatas Breidenas Ošėja.

      Stypsodama tarp Šeino ir Breideno, ji jautėsi atsidūrusi situacijoje, kurios būtų mielai išvengusi pirmą darbo su Ošėjų šeima dieną. Bet Zara buvo įsprausta tarp dviejų galingų vyrų. Su vienu iš jų nenorėjo turėti reikalų, o kito paslaptinga, intriguojanti asmenybė vertė širdį plakti smarkiau. Tuos kelis kartus, kai lankėsi jo darbo kabinete, niekaip negalėjo susikaupti. Breidenas Ošėja spinduliavo autoritetą, valdžią ir seksualumą.

      Zarai šmėkštelėjo mintis, kad Breidenas turėjo įsikišti, ir ji pasijuto pažeminta. Juk ji čia iš profesinių paskatų, tad buvęs vaikinas tikrai nepadės jos reputacijai, kurią ji taip kruopščiai stengėsi pelnyti.

      Šeinas piktai dėbtelėjo jai per petį, nebyliai parodydamas Breidenui, ką mano apie jo įsiterpimą, bet, Zarai nespėjus prasižioti, bosas paėmė ją už rankos ir išsitempė į šokių aikštelę nuostabios pokylių salės viduryje.

      Netrukus ji jau šoko prisispaudusi prie vyriausio Ošėjų brolio ir… jai visai patiko. Zara žavėjosi tvirtu, seksualiu kūnu, aprengtu geriausiu juodu kostiumu su juodais marškiniais ir be kaklaraiščio, tačiau būti taip arti ir kvėpuoti tuo neabejotinai brangių vyriškų kvepalų aromatu prilygo tikrai kankynei.

      Breidenas itin seksualus, tačiau jis – naujasis jos bosas, ir ji privalėjo puikiai pasirodyti dėl prestižo ir beprotiškai didelio atlyginimo. Tai pirmas Zaros šiai ją prieš porą mėnesių pasamdžiusiai įžymiai šeimai suorganizuotas renginys ir ji negalėjo leisti kvailysčių.

      Tai reiškė: jokių minčių apie seksą. Jokių. Na, nebent vėliau, kai bus viena.

      – Tikrai turiu dirbti.

      Juk privalėjo šiek tiek paprieštarauti. Net jei šokis su Breidenu atrodė tarsi savotiškos įžanginės glamonės, ji buvo šio vakarėlio koordinatorė ir jai nederėjo suktis po salę su renginio šeimininku ir užsakovu, nors ir kaip puikiai jiedu sutartų. Tarp jų nuo pat pradžių įsižiebė keista, iki šiol nepatirta, magnetinė energija, bet Zara pernelyg į tai nesigilino.

      Breidenas įdėmiai nužvelgė ją tamsiomis akimis.

      – Su tokia suknele turėtumėt šokti, – tarė nesišypsodamas.

      Moteriai pro ausis nepraslydo seksuali žodžių potekstė. Ji vilkėjo paprastą, tačiau veiksmingą mėgstamą juodą suknelę iki kelių su gilia V formos iškirpte. Net ir norėdama, nepaslėptų moteriškų formų. Be to, tai buvo geriausias drabužis, kurį surado vis dar neiškraustytose dėžėse… po trijų mėnesių naujuose namuose. Jei būtų jas ištuštinusi, tai būtų reiškę sėslumą, šaknų įleidimą.

      – Juk mokate man ne už šokius, – atkirto Zara, bet nepasitraukė iš galingo glėbio. Protas skambino pavojų, tik kūnas negirdėjo. – Tai tikrai neprofesionalu.

      – Padarykite pertraukėlę.

      Uždėjęs didelį delną jai ant nugaros, kitame laikydamas jos ranką, Breidenas pakvietė Zarą klasikinio šokio. Virš galvų švietė krištoliniai šviestuvai, nuo kurių atšvaitų visomis spalvomis žibėjo išvaškuotas parketas. Didžiulės stiklinės durys į verandą vizualiai didino kambarį. Nekeista, kad Ošėjai garsėjo prabangiais vakarėliais – kas savo namuose turėjo pokylių salę?

      Aplink sukiojosi kitos poros, tačiau Zaros dėmesį prikaustė tos tamsios, paslaptingos akys. Reikėjo kuo skubiau perimti vairą į savo rankas, nes, nors Breidenas ir įtikinėjo ją pailsėti, jai mokėjo ne už šnekas. Ošėjai pasiūlė jai krūvą pinigų, kad paverstų šią kasmetinę šventę dar didesniu įvykiu nei pernai, be to, Zarą pasiekė gandai, jog buvęs renginio koordinatorius buvo itin nemaloniai atleistas. Ji negalėjo susimauti.

      Ar leisti to padaryti išprotėjusiems buvusiems gerbėjams.

      – Galėjau susitvarkyti, – tarė ji Breidenui. – Šeinas tiesiog…

      – Su tokia dailia moterimi nepageidauju šnekėti apie kitus vyrus.

      Viskas, profesinės ribos tikrai peržengtos. Kiekvienas jo ištartas žodis skambėjo žavingai, autoritetingai… aistringai. Jis įgudusiai slėpė jausmus ir neprarado savitvardos, o jį gaubianti paslaptingumo aura darė jį dar patrauklesnį.

      Bet ne. Ji ką tik išsiskyrė su galingu ir itin valdingu vyru, jai puikiai sekėsi būti vienai ir puoselėti savo prieš metus įkurtą verslą. Zaros tikslas – tapti tokiai garsiai, kad į ją dėl renginių kreiptųsi visa grietinėlė. Darbas su Ošėjais buvo pirmas didelis žingsnis į tą tikslą – nors sklido gandai apie ne visuomet švarų aukcionų verslą, šeima galėjo pasigirti puikiausiais ryšiais, ir Zara tikėjosi šitaip gauti naujų užsakymų.

      – Jei ir toliau raukysitės, manysiu, kad vis dėlto labiau vertinate Šeino draugiją, – Zaros mintis netikėtai nutraukė Breideno žodžiai. – O gal įsikišau į meilužių ginčą?

      Moteris vos neatšoko.

      – Ne, tikrai ne meilužių.

      Ar Breidenas girdėjo Šeino žodžius? – nuraudo moteris. Jiedu nuėjo į kelis pasimatymus, tačiau Šeinas elgėsi pernelyg valdingai, ir Zara nutraukė santykius, bet vyras nenorėjo jos paleisti. Dėkui Dievui, Zara su juo taip ir nepermiegojo.

      Vis dėlto Šeinas nepatingėjo priminti, kaip greitai galėtų sunaikinti jos verslą. Ar tikrai manė, kad taip išsikovos antrą progą? Kelias į moters širdį tikrai ne grasinimais klotas.

      Zara neatsitrauks be kovos, tačiau stengėsi mąstyti realistiškai – juk jis turėjo pinigų ir ryšių. Nuo Šeino žodžių ją krėtė šiurpas.

      – Šalta? – susirūpino Breidenas.

      Jis kilstelėjo ranką ir pirštų galais palietė nuogą moters odą virš suknelės medžiagos.

      Ir kaip jai galėjo būti šalta, kai žvilgsnis toks karštas, o stangrus kūnas prigludęs taip, tarsi abu būtų vieno obuolio pusės? Keista, kad dar nedegė liepsnose.

      – Pone Ošėja…

      – Breidenai.

      Zara nurijo seiles.

      – Puiku. Breidenai, – pasitaisė stengdamasi atlaikyti vyro žvilgsnį. – Man vertėtų patikrinti, ar netrūksta gėrimų…

      – Jau patikrinta.

      – Užkandžius…

      – Ten viskas gerai.

      Jiedu СКАЧАТЬ