Gundanti belaisvė. Elisabeth Hobbes

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ sulčių poveikis, miledi.

      Balsas buvo vyriškas, jį išgirdus, Elainos atmintis atgijo. Mergina instinktyviai susigūžė vežimo kamputyje, rankos susigniaužė į kumščius.

      – Kas?.. Kur?.. – toli gražu ne ramiu balsu bandė klausti Elaina. Prikandusi lūpą, ji mėgino suvaldyti kalenančius dantis.

      Ant medinės skrynios priešais sėdėjo jaunuolis su trumpu kardu skersai kelių. Neatrodė vyresnis negu aštuoniolikos, trumpai kareiviškai kirptais plaukais. Ne tas veidas, kurį ji baiminosi išvysti, ir Elaina pajuto, kaip iš palengvėjimo pakerta kojas.

      – Ar norėtumėt ko nors atsigerti? – nervingai paklausė vaikinukas, tiesdamas jai oda aptrauktą butelį.

      Elaina dėkingai nugėrė silpno alaus, tuo pačiu metu žvalgydamasi. Ji sėdėjo nedideliame vežimaityje, kuriame būtų patogiai išsitiesę pora aukštų vyrų. Viršutinė pusė uždengta ant medinio rėmo ištemptu audeklu. Vienintelis šviesos spindulėlis vidun sklido pro plyšį tarp grubiai verpto siūlo užuolaidų užpakalyje. Ne tokia vieta, kur kam nors šautų į galvą jos ieškoti.

      – Jūs… jūs čia ne tam, kad man padėtumėte? – drebančia širdimi paklausė Elaina.

      – Užjaučiu, ledi Elaina, bet ne, – atsiliepė vaikinukas. – Gavome įsakymą nugabenti jus į Roksholmą.

      Elaina susmuko ant čiužinio ir pabandė prisiminti ankstesnius įvykius. Skrandį sutampė iš pasibjaurėjimo, prisiminus Dikono svorį, šiurkščiai gerklę ir krūtinę brūžinančią burną. Pasivertusi ant šono, ji prisitraukė kelius prie krūtinės ir tyliai sudejavusi apsikabino juos rankomis.

      – Ar jums šalta, miledi? – maloniai paklausė vaikinukas.

      Elaina papurtė galvą, bet skrandis vėl šoktelėjo, kūną išpylė šaltas prakaitas. Prieš akis iškilo du kovojantys vyrai. Ar šis berniukas ir yra jos gelbėtojas? Kažkaip neatrodė įtikima.

      Kareivukas iškišo galvą pro užuolaidas.

      – Pabudo, – riktelėjo jis.

      Vežimaitis truktelėjo ir sustojo. Vaikinukas iššoko iš vežimo, palikdamas Elainą vieną. Po kelių minučių pro užuolaidos kraštus kyštelėjo žila galva ir trumpu linktelėjimu parodė jai lipti laukan.

      Drebančiomis kojomis Elaina išsiropštė iš vežimo ir pamatė laukiant tris vyrus. Du vilkėjo šiurkščiomis rudomis tunikomis ir odiniais apsiaustais: vaikinukas, kuris tebelaikė kardą, ir vyresnis, bent penkiasdešimties, vyras su į ją nukreiptu arbaletu. Trečiasis vyras buvo apsirengęs juodos odos milinę. Ginklo neturėjo, bet stovėjo tvirtai į žemę įrėmęs išskėstas kojas, sunėręs rankas. Tamsiai rudi plaukai išsitaršiusiomis garbanomis krito aplink veidą, jų galiukai siekė milinės apykaklę.

      – Ledi Elaina, buvau bepradedąs baimintis, kad nebepabusite!

      Jo balsas buvo gilus ir stebėtinai rafinuotas. Kai žydros akys įsmigo jai į akis, jos kūną tarytum žaibas persmelkė reginys. Šis vyras atplėšė nuo jos Dikoną!

      – Kuriam laikui čia sustosime, – kalbėjo jis. – Reikia pagirdyti arklius. – Pasirausęs prie vežimo pririštoje pintinėje, vyras ištraukė kepaliuką duonos ir atkišo gabalą jai. – Suvalgykite, pasijusite geriau. Likite, kur esate, ir nesijudinkite.

      Vyresnysis sargybinis prasibrovė pro Elainą į vežimą, iškėlė kibirą ir išsipūtusį maišą, kurį perdavė jaunesniajam.

      – Nupešk vištą, – paliepė.

      Nuėjęs prie upeliuko, sargybinis praskalavo kibirą. Vaikinukas nervingai paspoksojo į Elainą, tada išsitraukė iš maišo liesą paukštį ir ėmėsi pešti.

      Elaina prisėdo ant vežimaičio laiptelio ir, vis dairydamasi aplinkui, ėmė kramsnoti duoną. Jie buvo taip giliai miške, kad pro lapiją vos skverbėsi saulė, tačiau mažumėlę pravažinėtame kelyje. Saulė jau buvo žemai, tad mergina spėjo, kad jie bus keliavę valandą ar dvi. Galbūt jie vis dar Livinghamo žemėse. Gal jai pavyktų pasislėpti ir likti nesurastai? Tada galėtų rasti kelią namo ar bent jau sulaukti pagalbos. Juk kas nors jau turėjo jos pasigesti? O gal Dikonas taip greitai nepasirodys, kad duotų bendrams daugiau laiko pasprukti?

      Baigusi duoną Elaina atsistojo. Išsitiesė, išlenkė nugarą ir užvertė galvą. Akies kampučiu matė, kad jaunasis sargybinis nustojo dirbęs ir ėmė žiūrėti į ją. Elaina kilstelėjo rankas prie galvos, tarytum staiga būtų stipriai susvaigusi, ir tyliai šūktelėjusi tūptelėjo, tarsi jai būtų pakirtę kojas. Jei ji atrodys silpna ir bejėgė, galbūt planas ir išdegs. Vaikinukas numetė paukštį, sunerimęs puolė artyn ir sučiupo ją nespėjus paliesti žemės. Tada padėjo jai vėl atsisėsti.

      Elaina santūriai nuleido akis ir droviai šypsodamasi sukuždėjo:

      – Prašyčiau, sere… – geras bandymas, – galvojo pati sau, – man reikia… mmm… man reikia į mišką…

      Vaikinukas sutriko, suraukė kaktą, paskui supratęs, ką turi galvoje Elaina, tirštai nuraudo. Žvilgtelėjo į vyresnįjį sargybinį, kuris sėmė iš upelio vandenį. Vyras juodais drabužiais stovėjo prie arklių, palinkęs prie pergamento ir atsukęs jiems visiems nugarą. Vaikinukas linktelėjo krūmų pusėn. Elaina patraukė ta kryptimi, bet, jos liūdesiui, kareivėlis traukė iš paskos smarkiai neatsilikdamas.

      Iš paskutiniųjų nutaisiusi nekaltą šypseną, ji atsisuko.

      – Ak, dėkoju, bet nereikia su manimi eiti. Nebenualpsiu. Nenoriu, kad gautum pylos, jei nespėsi laiku atlikti savo darbo.

      Vaikinukas atsigręžė atgal, kur gulėjo pusiau nupešta višta, jo veidą užliejo palengvėjimas.

      – Tik greitai, – tarstelėjo jis.

      Mažumėlę svyruodama, kad būtų įtikinamiau, Elaina įlindo į krūmus, parklupo ir pamažėle nuropojo. Judėjo kiek galėdama tyliau, vylėsi, kaip tik ta kryptimi, iš kur jie atvažiavo, nepaleisdama iš akių keliuko. Kiekviena akimirka galėjo lemti, ar ji išsilaisvins, ar bus vėl sugauta. Jei tik pasiektų kaimą, galbūt būtų saugi.

      Elaina prišliaužė prie miško krašto ir pasileido bėgti keliu. Pasiekus vingį, jai staiga toptelėjo mintis. Kliūvančiais pirštais ji nusisegė pakabutį. Akimirksnį dvejojo, gniauždama rankoje motinos atminimą, bet pakabutis taip krito į akis, kad bet kas, jos ieškantis, jį pamatytų ir susigaudytų, kurlink ji nubėgo. Ji atsargiai užkabino jį ant žemos šakelės. Sidabras blizgėjo saulėje; tokio negali nepastebėti.

      Ji vėl pasuko prie krūmynų, kurie vedė į miško gilumą, tačiau suabejojo. Galbūt bus geriau likti kelyje. Priedanga nekokia, bet kelionė eisis greičiau, o jei pasiseks, grobikams nešaus į galvą, kad ji galėjo išklysti iš miško.

      – Nepatarčiau eiti į girią, miledi. Kas žino, kokie žvėrys ar banditai ten slapstosi?

      Išgirdusi balsą, Elaina iš netikėtumo cyptelėjo ir atsisuko. Vyras juodais drabužiais rymojo palei medį sunertomis ant krūtinės rankomis. Pakreipęs galvą šyptelėjo.

      – Pagirtinos pastangos, miledi. Palikote man įspūdį, – pasakė jis, – bet СКАЧАТЬ