Aš ir kita aš. Gena Showalter

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ cholesterolis, užsikimšusios arterijos, kai sveikas protas kybo ant plauko?!

      Laikas slinko lėtai, man paskaudo sėdynę. Negalėjau patogiai įsitaisyti. Ant kėdės nebuvo jokio paminkštinimo, tad kiekvieną kartą, man perkeliant svorį ant kito sėdmens, dubens kaulai trynėsi į dirbtinę odą. Kaip tik norėjau užsimesti koją ant kojos, kai nesidairydama į šalis pro duris įplaukė išdidi, iškart matyti, kilminga moteris sidabriniais plaukais iki pečių. Jai žengiant pro šalį padvelkė prabangiu aromatu.

      Elvyra pastebėjo naująją viešnią, staigiai atsistojo ir pasibjaurėtinai įsitempė. Įsižiūrėjus buvo matyti, kad padėjėja šiek tiek bijo.

      – Nereikia pranešti, kad atvykau, – užtikrintai pareiškė vyresnioji ponia. – Įeisiu pati.

      Mergina atsitraukė nuo neseniai nublizginto stalo.

      – Atleiskite, ponia Pauel, bet negaliu įleisti. – Elvyra pakėlė ranką ir užtvėrė kelią. – Duokite man minutėlę, pranešiu jam, kad atvykote.

      Prasidėjo dvikova. Nagai išleisti, kailis pašiauštas. Jei kurios nors iš jų veidas dar šiek tiek įkais, įsijungs priešgaisrinė signalizacija. Pamiršau, kad skauda sėdmenis ir kokia nesėkminga ši diena. Trūksta tik spragintų kukurūzų „Orville Redenbacher“ ir lapelio taškams skaičiuoti. Iš visko matyti, kad turėtų kentėti kurios nors pasturgalis – to nusipelnė Elvyra. Pirmyn, ponia, pirmyn!

      – Neprivalau iš anksto tartis, kad pasimatyčiau su sūnumi, – sugriaudėjo ponia Pauel. Akis į akį ji buvo kur kas grėsmingesnė nei kalbėdama telefonu. Darbuotojos vietoje seniausiai būčiau davusi damai kelią. – Tuoj pat pasitrauk arba pasigailėsi!

      Elvyra apsilaižė lūpas ir susikryžiavo ant krūtinės rankas.

      – Užtruksiu tik akimirką. Galite prisėsti laukiamajame šalia kitos dėl susitikimo nesusitarusios viešnios. – Nelaukdama atsakymo padėjėja pakėlė telefono ragelį. – Pone Pauelai, jūsų motina…

      Vis dėlto ponia nesiteikė laukti. Pasisuko ir išdidžiai nužingsniavo koridoriumi. Elvyros veidas apsiniaukė it audros dabesis ir ji suamsėjo:

      – Per vėlu, ji jau pakeliui.

      Tada trenkė ragelį. Spektaklis baigėsi, o aš likau laukti.

      Laukiau… Dar laukiau…

      2

      Kai du stipriausi džiunglių gyvūnai stoja į dvikovą, kaunasi tol, kol silpnesnysis pripažįsta pralaimėjęs. Priimdama iššūkį, tikra tigrė pasitelkia protą, sumanumą ir įgimtus instinktus.

      Visą valandą sėdėjau lyg prikalta prie kėdės kieta atrama iš paties pragaro, rijau senus žurnalo „Miesto mergina“ numerius. Su malonumu perskaičiau straipsnį „Krūtys: pirkti ar nepirkti?“ Mano krūtys labai mažos. Dažnai vadinu jas „stebuklais“, nes stebiuosi, kad jos apskritai matomos. Akivaizdu, jog perskaičiusi straipsnį labiau pritariau nuomonei „pirkti“. Norėčiau skyrelio ir apie botoksą. Siaubingojo trisdešimtmečio jau sulaukiau ir imu pastebėti smulkių raukšlelių. Esu per jauna raukšlėms! Turiu prisipažinti: visuomet stengiuosi atrodyti nepriekaištingai. Nesu paviršutiniška ar panašiai, tiesiog sužinojusi, kad Ričardas man neištikimas, pasijutau tikra pabaisa… Netrokštama ir nereikalinga. Panaudota ir pamesta – lyg pasibjaurėtina, puvėsiais dvokianti šiukšlė, iš kurios sunkiasi šlykštus juodas skystis. Dėl akivaizdžių priežasčių man nepatiko taip jaustis, tad kovojau net dėl menkiausio pasitikėjimo savimi krislelio.

      Dar kartą pasikrutinau ant kėdės. Galiausiai, ačiū Tau, Viešpatie, Liuciferio tarnaitė Elvyra priėjo prie manęs.

      – Ar jūs esate Naomė? – paklausė, tarsi nebūčiau du kartus prisistačiusi. Nesulaukusi greito atsakymo, vėl pasimaivė: – Na, ar tai jūs?

      Žinojau, kad mergina negalėjo taip greitai pamiršti mano vardo, todėl užsispyrusi tylėjau. Užuominą darbuotoja suprato.

      – Jūsų pavardės nėra sąraše, – burbtelėjo iš susierzinimo įtemptomis, išblyškusiomis, matiniu lūpdažiu nuteptomis lūpomis, – vis dėlto ponas Pauelas jus priims.

      Sakyti „ačiū“ nesivertė liežuvis, bet vis tiek padėkojau nutaisiusi abejingą išraišką.

      – Ačiū, kad dėl manęs pasistengėte, – sumurmėjau, nors prireikė daug valios pastangų pasakyti šiuos žodžius mandagiai.

      Iš paskutiniųjų bandžiau atrodyti atlaidi ir profesionali, nes, kaip minėjau, man tikrai reikėjo šio darbo. Neapmokėtos sąskaitos kaupėsi, o mintis, kad prarasiu butą pirmame aukšte ir teks kraustytis atgal pas mamą ir patėvį, neviliojo. Labiausiai todėl, kad Džonatanas man ką nors iškrėtus griebdavosi psichoanalizės. Tarsi degčiau noru sužinoti, kad būdama šešiolikos iš namų pabėgau dėl to, jog mama nemaitino manęs krūtimi. Myliu tą žmogų, bet analizių man nereikia. Iš namų pabėgau (maždaug šešioms valandoms), nes motina neleido susitikinėti su Aronu Baueriu – patraukliausiu berniuku visoje mokykloje. Akivaidžiau net būti negali!

      – Sekite paskui mane. – Elvyra gracingai apsisuko.

      – Sekite paskui mane, – maivydamasi suniurnėjau po nosimi.

      Padėjėja atsigręžė ir prisimerkusi sušnairavo. Nekaltai išpūčiau nustebusias akis. Ji susiraukė ir vėl nusisuko. Matyt, ši damutė viduje tūnančią tigrę seniausiai išlaisvino. Žygiavau iš paskos primindama sau, kad reikia išsitiesti ir atkišti į priekį krūtinę. Protas, sumanumas ir įgimti instinktai – nuo šios akimirkos pasitelksiu visa tai. Mano kojos skendo ištaigingame beveik baltos spalvos kilime. Ore tvyrojo kone sterili gaiva – tarytum niekas nesistengė čia sukurti jaukumo. Gal ir gerai, sprendžiant pagal darbuotojus, kuriuos šiandien sutikau.

      Elvyra atvėrė masyvias dvigubas duris ir palaikė, kol įėjau. Po akimirkos išvydau Roisą Pauelą ir visos šiandien ištikusios nelaimės nugarmėjo į tamsiausias pragaro gelmes. Kai mudviejų žvilgsniai susitiko, man sulinko keliai. Suklupau ir šįkart negalėjau apkaltinti batų. Susigriebiau, bet tada teko iš paskutiniųjų kovoti su užplūdusiu noru numoti į viską ranka ir tiesiog jam krimstelėti. Taip – suleisti dantis į nuogą vyro kūną! Perbraukti liežuviu per kiekvieną kūno linkį. Štai kodėl neatsakinėjau į Roiso skambučius ir nenorėjau susitikti akis į akį. Vienas jo žvilgsnis, ir mano hormonai pradeda veržtis lauk, tampu neatsakinga už savo veiksmus.

      Šis vyras tikriausiai nepamena (o gal atsimena, jeigu skambino?), tačiau prieš pusmetį buvome susitikę vakarėlyje, kurį organizavau. Nesikalbėjome, bet Pauelas keletą kartų pažvelgė į mane ir aš suskydau. Šį žmogų norisi suvalgyti visą ‒ nuo galvos iki kojų.

      Metų metus taiksčiausi su Ričardu, dar žinomu kaip šunsnukis paleistuvis ir pragaro išpera, todėl dabar tariuosi esanti visiškai atspari testosteronui. Vis dėlto šis vyras spinduliuoja geidulingumą kaip mirksinti neoninė iškaba, kurioje parašyta: „Eikš ir pasiimk mane.“ Būčiau nieko prieš pasimėgauti viliojančiu ir svaiginančiu užkandžiu, trokštančiu dėmesio. Mane staiga apėmė noras lėtai nusimesti drabužius ir nusliuogti žemyn striptizo stulpu. Gal pasiūlyti asmeninį viliotinį? Ar jau visiškai nukvakau?

      Roisas Pauelas atrodė įpusėjęs ketvirtą dešimtį, gal net arčiau keturiasdešimties. СКАЧАТЬ