Blogoms mergaitėms viskas. Natalie Anderson

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ rankas laikydama ištiestas atsirėmė į vėsią sieną, užsimerkė ir pasidavė.

      Nuskambėjo juokas – kimus ir smagus, gniaužtas per stipriai ir per ilgai.

      Nenaudėliai. Jų veidų išraiška – neįkainojama, ji jau gailėjosi nepasakiusi to, ką iš tiesų galvojo ir įžūliai nenuleidusi smarkuolių ant žemės. Viena ar dvi kandžios pastabėlės būtų kaip tik. Ji visa kretėjo, o pilvą net suskaudo – taip smagiai juokėsi. Galų gale giliai įkvėpė ir nusiraminusi atsimerkė.

      – Ai! – krūptelėjusi Lena pakaušiu atsitrenkė į sieną.

      Tiesiai priešais ją stovėjo nepažįstamas vyras. Dar arčiau nei prieš kelias minutes išdykėliai regbio berniukai.

      Mergina pažvelgė į mėlynas kiaurai veriančias akis. Dievuli! Vos sekundės prireikė įvertinti tobulą jo veidą, tamsius antakius, lūpų linkį po gyvomis, susidomėjusiomis akimis… akimirksnio išmatuoti jo ūgį, pečių plotį, jėgą… vos vieno žvilgsnio pamesti galvą dėl gražuolio nepažįstamojo… tiek pat tereikėjo, kad sureaguotų ir jos kūnas.

      Gal persirengimo kambaryje kiek įšilo, bet dabar temperatūra kilo aukštyn reaktyviniu greičiu. Sureagavo kaip tikra moteris: suliepsnojo, virpėjo ir pulsavo. O tai tikrai neįprasta. Juk Lena turi puikų imunitetą pasipūtėliams atletams, ar ne? Jis būtinas, norint čia dirbti. Mergina tvirčiau atsirėmė į sieną, tačiau vyras nepasitraukė.

      – Linksminiesi? – nutęsė jis. Kalbėjo žemu, pasitikinčiu balsu, net kiek pašaipiai.

      Žiūrėjo ją vertindamas ir – Lena pajuto – jam nepatiko tai, ką mato.

      Ji staiga prarado sugebėjimą atsikirsti. Toms mirtinai gundančioms akims žiūrint į ją lyg į komandos palaikymo grupės šokėją, kokia ji niekada nebus, kilo noras paerzinti.

      Lena pakėlė akis ir dviprasmiškai papūtė lūpas.

      – Nepatikėtum, – nutęsė ji.

      Vaikinas prisimerkė. O taip, jis tikrai laiko ją šokėja. Žioplys. Reikėtų gerokai iškaršti jam kailį.

      – Ar tau leidžiama būti čia, apačioje? – paklausė jis nesitraukdamas. – Maniau, tai tarnybinės patalpos.

      – Priklauso nuo to, ką pažįsti, – tyliai, bet tiesmukai atkirto Lena.

      – O tu pažįsti daugelį?

      – O taip, visus, – lėtai atsakė mergina. – Ir labai gerai.

      Nereikėjo net stengtis kalbėti kimiu balsu – jis ir taip prikimo. Persirengimo kambaryje vėl nuaidėjo kvatojimas – seksualus, vyriškas.

      Nepažįstamasis suraukė antakius.

      – Visiems buvo smagu.

      Lena truputį pravėrė lūpas tikėdamasi, kad jis nepastebės – tik taip įstengė kvėpuoti. Lyžtelėjo jas liežuvio galiuku, nes lūpos buvo perdžiūvusios. Vis dar nepajėgė išsilaisvinti iš jo akių kalėjimo, bet vaikinas, ko gero, juokauja. Negi jis iš tiesų mano, kad ji čia ką tik su visa regbio komanda?.. Na, už tai jis tikrai sumokės. Lena išspaudė:

      – Net neįsivaizduoji kaip.

      Jis priėjo dar arčiau, atrėmė ranką į sieną šalia jos.

      – Papasakok.

      Apstulbusi, nukaitusi ji priėmė gundantį kimų iššūkį. Jo akyse blykstelėjusi šelmiška liepsnelė išlaisvino Lenoje tūnojusį kipšą. Taip ilgai slopinti pojūčiai suliepsnojo, jos pulsas ėmė plakti vis greičiau, kol mergina pajuto visu kūnu srūvantį karštį. Beprotiškos gundymo akimirkos persirengimo kambaryje staiga nublanko, palyginti su dabartine vilione. Vidinis velniūkštis spjovė ant išminties ir sveiko proto – ir išsiveržė visas jos nuodėmingumas. Pagundai priblokšti šį vyrą tiesiog neįmanoma atsispirti.

      – Žinai, žmonės kalba, kad vaikinus jaudina vaizdai, – apsimestinai išmintingai paaiškino ji. – O moters susijaudinimas slypi kažkur jai tarp ausų.

      – O tai netiesa?

      – Ne. – Ji papurtė galvą, bet vis dar nepajėgė atplėšti akių. – Mes taip pat matome. Mėgaujamės vaizdais ne mažiau, nei jūs. Ką jau kalbėti apie kambarį, sausakimšą nuogų gražuolių? – sumurkė Lena. – Smegeninėje neliko nė vienos blaivios ląstelės.

      Jo akių kampučiai virptelėjo, ir jis nusišypsojo.

      – O ar kada tų ląstelių turėjai?

      – Na… – Ji prikando lūpą ir mirktelėjo. – …kokias dvi.

      – O dabar ir tos perdegė?

      – Kaip kukurūzai, – vos kvėpuodama sukuždėjo Lena.

      – Visa komanda? Hm.

      Jo akys žybčiojo.

      – O taip. – Lena atsiduso.

      Ir tada nusišypsojo: jau sugalvojo būdą pamokyti vaikiną, o jam tos pamokos reikia mirtinai. Sugriebė nepaprastai brangų švarką. Pasistiebė jam prie ausies ir sulaikiusi kvapą prisipažino:

      – Pridėjau rankas prie kiekvieno iš jų.

      – Tikrai? – Jis neatšoko, tiesą sakant, prigludo dar labiau.

      Tiesą sakant, tai labai paranku: galėjo jį paglostyti paslapčiomis. Nusišluostyti rankas…

      Lipnias, išteptas aliejumi.

      – Tu net nenumanai, kaip jaudina… – ji žvilgterėjo į vaikiną ir staiga nutilo.

      Jis plačiai šypsojosi spindėdamas ir tai beveik užhipnotizavo.

      – Žinai, ką? – Jis šiek tiek atsitraukė ir dar labiau ją pakerėjo. – Netikiu tavimi.

      Lena nustebo, išplėtė akis, dar tvirčiau suspaudė prabangųjį apdarą.

      – Aš niekada nemeluoju.

      Jau nebe. Šią pamoką ji išmoko. Skausmingai.

      Vaikinas atrėmė į sieną ir kitą ranką. Dabar Lena buvo įkalinta, jo kūnas buvo dar arčiau. Lena šiaip taip nuslopino virpulį. Kvėpavimas trūkčiojo, bandant nuraminti širdį ir priversti galvą dirbti.

      Mergina numanė, kad tai komandos naujokas arba kitos komandos žaidėjas, užsukęs į svečius. Gana aukštas, pečiuitas, o jau apie pasipūtimą ir kalbėti nėra ko…

      – Tai tu visus tuos vaikinus ten bučiavai? – paklausė jis ryžtingai įsmeigęs į ją akis.

      Lena suraukė antakius.

      Jų nosys tuoj susiglaus, mėlynos akys veria kiaurai, bet dabar jos begėdiškai gašlios ir smagios.

      Lenos susižavėjimas dar sustiprėjo. Regis, СКАЧАТЬ