Sukeisti gyvenimai. Andrea Laurence

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ tiesiog sėdžiu jos lovos gale ir žiūriu, negalėdamas patikėti, kad Sintija teiraujasi žmonių, kaip šie laikosi, ir dėkoja, kad aplankė ar ką nors atnešė. Miela, rūpestinga, linksma… ir visai kitokia moteris nei ta, kuri išskrido iš Čikagos.

      Aleksas palinko artyn ir suraukė antakius.

      – Kalbėdamas šypsaisi. Viskas tikrai pasikeitė. Tau ji patinka, – rėžė tiesiai į akis.

      – Nejau pamokslausi kaip mokyklos laikais? Taip, dabar ji malonesnė ir man patinka būti šalia kaip niekad anksčiau. Tik gydytojai sako, kad amnezija tikriausiai laikina. Bet kurią akimirką Sintija vėl gali tapti savimi. O aš nenoriu ankstesnių santykių.

      – „Tikriausiai laikina“ gali reikšti ir „galbūt negrįžtama“. Gal Sintija tokia ir liks.

      – Nesvarbu, – Vilis papurtė galvą. Aleksas vis ragindavo surizikuoti. – Gal ji ir neprisimena, ką padarė, bet aš neužmiršau. Daugiau negalėsiu ja pasitikėti, taigi viskas baigta.

      – Bet juk tai gali būti ir antra tavo galimybė. Jei Sintija pasikeitė, elkis kaip su kitu žmogumi. Neleisk praeičiai, kurios ji neprisimena, trukdyti. Taip gali prarasti puikią progą.

      Draugas vėl ėmėsi kepsnio ir paliko Vilį vieną su apmąstymais. Aleksas ištarė žodžius, kurių Vilis nė mintyse neleido sau pasakyti. Šalia Sintijos jautėsi taip, lyg būtų sutikęs ją pirmą kartą. Pastebėjo, kad skuba baigti darbą, kad ją aplankytų, o kai reikia susitelkti ir rasti tinkamą nuotrauką pirmajam Observer puslapiui, galvoja, kaip ji laikosi. O šiandien… nė neabejojo, kad pajuto stiprią trauką juodviem susilietus. Anksčiau niekada Sintija jo taip smarkiai nejaudino. Neaišku, ar taip atsitiko dėl to, kad Vilis jos vos amžiams neteko, ar dėl Sintijos asmenybės pokyčio, bet iš dalies širdyje troško paklausyti Alekso patarimo.

      Žinoma, Aleksas neišlaikė ryšio su jokia moterimi tiek ilgai, kad jausmai apkarstų. Gal to ir nematyti, bet senoji Sintija tūno kažkur jos viduje. O toji moteris buvo siaubinga ir neištikima, sutrypė jo jausmus brangiais aukštakulniais. Vilis nutraukė santykius ir nedvejojo, kad ankstesnė Sintija netrukus grįš. Nenorėjo aukoti širdies, laisvės ar gyvenimo tokiam ryšiui.

      Gydytojų manymu, moteris netrukus galės keliauti namo. Polina ir Džordžas turbūt norės vežtis ją į prašmatnius savo namus, bet Vilis ketino primygtinai reikalauti, kad ji grįžtų į prabangų jų butą, kad pats galėtų ja rūpintis. Suprantama, jis nori, jog Sintija grįžtų namo. Ten arčiau gydytojas, ir Sintija geriau jausis įprastoje aplinkoje.

      O jeigu ji atgautų atmintį ir taptų kaip anksčiau? Tada jis išvengtų reikalo dar kartą nutraukti santykius.

***

      – Gal norėtumėte apsikeisti vietomis?

      Tai skambėjo jos galvoje, sapnuose pynėsi realybė su fantazijomis, o skausmą malšinantys vaistai dar labiau trukdė suvokti, kas yra tiesa.

      – Aš esu Sintija Dempsi.

      Nuo šių žodžių ji raukė antakius net miegodama. Sintija Dempsi. Ji troško, kad liautųsi ją taip vadinę. Kita vertus, nežinojo, kokiu vardu nori būti šaukiama. Jei ji ne Sintija Dempsi, ar neturėtų žinoti, kas yra iš tikrųjų?

      Ir ji žinojo. Tas vardas sukosi ant liežuvio galiuko.

      Užsiliepsnojusio variklio sprogimas ištrynė vardą iš atminties. Teliko tik siaubingas, šleikštulį keliantis kritimo iš aukštybių jausmas.

      – Ne!

      Sintija pašoko lovoje ir beveik visą kūną persmelkė skausmas. Širdis daužėsi, ji greitai kvėpavo. Monitorius šalia lovos supypsėjo ir jai dar nespėjus susitvardyti atbėgo naktinės pamainos slaugė.

      – Kas atsitiko, panele Dempsi?

      – Nevadinkite manęs taip, – atkirto Sintija – miego svaigulys trukdė tvardytis ir dėmesingai rinkti žodžius.

      – Gerai… Sintija. Kaip jaučiatės?

      Ji atpažino mėgstamą slaugę Gveną – ši ištiesė ranką ir įjungė mažytę lempą virš lovos. Gvena, smulkutė mergina iš pietų, turėjo garbanotus natūralios šviesių pelenų spalvos plaukus, buvo visada linksmai nusiteikusi ir vadovavosi tik blaivia nuovoka. Be to, mokėjo paimti kraujo nesukeldama nė menkiausio skausmo, todėl ir atsidūrė Sintijos sąrašo pirmoje vietoje.

      – Gerai. – Sintija pasitrynė akis sveikąja ranka. – Susapnavau baisų sapną. Atsiprašau, kad taip nemandagiai kalbėjau.

      – Tik jau nesijaudinkit dėl tokių dalykų, – atsakė Gvena ryškiu Tenesio akcentu apvalindama garsus. Išjungė pagalbos signalą ir patikrino lašelinę. – Traumas patyrę pacientai dažnai sapnuoja košmarus. Ar norėtumėte vaistų užmigti?

      – Ne, pavargau, nes… nesijaučiu savimi. Gal tai susiję su mano geriamais vaistais.

      Gvena sėdėdama kojūgalyje paplekšnojo per Sintijos kelius.

      – Mieloji, patyrėte stiproką galvos traumą. Gali nutikti taip, kad daugiau niekada nesijausite kaip anksčiau. Galbūt ir nesuprasite, jei taip ir nutiks. Todėl susitelkite į tai, kaip ir ką dabar jaučiate.

      Sintija nusprendė įsiklausyti į vienintelio žmogaus, su kuriuo gali apie tai pasikalbėti, žodžius. Vilis to nesuprastų. Polina tik susinervintų. Motina praleisdavo ligoninėje kiekvieną popietę, rodydama nuotraukas, pasakodama įvairias istorijas ir taip stengdamasi sugrąžinti atmintį. Jei pasakytų, kad nesijaučia savimi, sumenkintų atkaklų Polinos darbą.

      – Viskas ne taip. Žmonės. Tai, kaip jie su manimi elgiasi. Tik pažiūrėkit. – Ji paleido kabantį įtvarą ir ištiesė ranką blyškiame rausvame tvarstyje Gvenai, kad parodytų sužadėtuvių žiedą.

      – Koks gražus, – mandagiai pagyrė Gvena, bet tamsios rudos akys, pamačiusios masyvų deimantą, dvigubai išsiplėtė.

      – Nesakykit taip. Abi suprantam, kad jo užtektų visus metus išmaitinti vieną trečiojo pasaulio šalį.

      – Tikriausiai, – pritarė Gvena.

      – Visai man netinka. Nesijaučiu tarytum snobė turtuolė mergina, lankiusi privačią mokyklą ir turėjusi, ko tik panorėjusi. Jaučiuosi lyg žuvis, ištraukta iš vandens, o taip neturėtų būti. Jei tai mano gyvenimas, kodėl jaučiuosi tokia svetima? Kaip galiu būti savimi, kai nežinau, kas buvau anksčiau?

      – Mieloji, tai pernelyg sudėtinga tema trečią valandą nakties. Bet štai ką neprašyta patars Tenesio žuvis, plaukiojanti Manhatano vandenyse. Liaučiausi spėliojusi, kas buvau, ir būčiau savimi dabar. Išprotėsite, jei stengsitės sugalvoti, ką daryti ir kaip elgtis.

      – Ir ką gi daryti?

      – Iš pradžių liaukitės kovojusi su savimi. Kai paliksite šią palatą, kad pradėtumėte gyventi iš naujo, priimkite save kaip Sintiją Dempsi. O tada elkitės savo nuožiūra. Jei naujoji Sintija mieliau trauktų žiūrėti Knicks rungtynių nei klausytis simfonijos, puiku. Jei bus neskanūs ikrai ir brangus vynas, valgykite sūrainius ir užsigerkite alumi. Tik pati žinote, kokia dabar norite būti. Neleiskite niekam jūsų keisti.

      – Ačiū, СКАЧАТЬ