Žūtbūtinė medžioklė. Sharon Sala

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ dantis Vilsonas nuslopino dejonę, tada atsitraukė kiek galėdamas. Jis skverbėsi į ją šiurkščiai ir užkėlė ją į pačią viršūnę taip stipriai ir staiga, kad Ketė vos įstengė užgniaužti riksmą.

      Ji jautėsi taip, tarsi visi kaulai būtų subyrėję. Dar niekada – niekada gyvenime – nebuvo pavykę pajusti tokio galutinio pasitenkinimo per neįtikėtinai trumpą laiką.

      – O, Vilsonai… tai buvo… tai buvo…

      – Tai buvo seksas, – pratęsė Vilsonas, – kaip ir pageidavai.

      Suėmęs Ketės veidą abiem delnais jis palenkė galvą ir perbraukė lūpomis jai per burną. Ketė švelniai kvėpavo. Jis nuslydo lūpomis kaklu, pabučiavo tarpelį tarp krūtų, tada liežuvio galiuku palietė spenelį.

      Dar vis virpanti po patirto orgazmo Ketė suvokė, kad nori dar.

      – Vilsonai, aš…

      – Ššš… – pratarė jis ir kilstelėjęs galvą pažvelgė jai į akis. – Tau reikėjo sekso. Gavai. Dabar mano eilė. Šį sykį mes mylėsimės.

      Nespėjus jai atsakyti, jo lūpos vėl uždengė burną, neleisdamos kvėpuoti ir jaukdamos protą. Ketei nebuvo kada panikuoti išgirdus jo žodžius, beliko – jausti.

      Jo rankos ir lūpos glamonėjo visą jos kūną, nepalikdamos nė lopinėlio nepaliestos odos. Du kartus Ketė bandė perimti iniciatyvą, paskubinti jį, tačiau jis nesileido švelniai šnibždėdamas ir alsuodamas.

      – Ne, – pratarė Vilsonas ir suėmęs ją už klubų nunarino galvą.

      Kai jo liežuvis pradėjo sukti ratus aplink bambą, Ketės širdies dūžiai padažnėjo. Pajutusi, kaip jo liežuvis slysta pilvu žemyn, link tarpukojo, ji sudejavo. Toks intymumas reikalavo pasitikėjimo – to ji dar nebuvo patyrusi su jokiu sekso partneriu, nė vienam to nebuvo leidusi.

      Ji nenorėjo pripažinti, kad juodu sieja šis tas daugiau nei puikus seksas, bet žinojo: Vilsonas nenuskriaus jos.

      Jauduliui kylant raumenys pradėjo virpėti.

      – O… o Dieve, Vilsonai…

      Jis norėjo parodyti Ketei, kuo skiriasi kūniškas geidulys nuo meilės, neįstengė priešintis girdėdamas nekantrų jos balsą ir matydamas svaiginamai virpantį kūną. Staiga pajuto, kaip jos raumenys įsitempia pranašaudami artėjantį orgazmą. Šio ženklo jis ir laukė. Kilstelėjęs ant rankų pasislinko aukštyn ir jau buvo joje.

      Jausmas buvo pritrenkiantis, ir tai tik pradžia. Vilsonas užvaldė ją lėtai, įsisprausdamas giliai, stabtelėjo pasimėgauti pojūčiu. Išgirdo Ketę suvaitojant. Jis stengėsi ištverti kuo ilgiau, ir kai orgazmas pagaliau nugalėjo, leidosi jo nešamas, kartu su Kete, jos glėbyje. Po visko Vilsonas gulėjo išsekęs, virpantis, neįstengdamas net pajudėti. Šiek tiek vėliau pažvelgė pro langą. Stiklai žėrėjo nuo lietaus lašų, tačiau audra, rodos, jau buvo nurimusi.

      Ketė sujudėjo.

      Jam pasirodė, kad girdi jos lengvą atodūsį, bet tada ji nusirideno į pakraštį ir išlipo iš lovos.

      – Norėsi kavos prieš išeidamas?

      Vilsono akys susiaurėjo. Šnervės išsiplėtė. Jis atsisėdo, nukorė kojas per lovos kraštą ir klausiamai įsistebeilijo į ją.

      – Prieš išeidamas?

      Ketė žvilgtelėjo į jį ir nusuko akis į šalį, gerai suprasdama, ką jis galvoja. Pats kaltas. Visada tik ir stengiasi įvaryti ją į kampą, prieš jos valią.

      Vilsonas atsistojo, iškildamas virš jos visu ūgiu prie lovos kojūgalio. Tada čiupo savo drabužius ir puolė vilktis taip pat greitai, kaip pirma plėšė nuo savęs.

      – Po galais, Katerina, aš nenoriu jokios kavos. Ko gero, galiu tikėtis iš tavęs tik pasidulkinimo – ką tik mes tai ir darėme. – Jis kalbėjo šiurkščiai, bet ir ji elgėsi ne itin švelniai.

      – Tada gerai, – tarė Ketė, apsisuko ir spruko į vonią.

      Grįžusi stabtelėjo viduryje miegamojo ir įsiklausė, nors žinojo, kad jo nebėra. Tačiau kai žvilgsnis užkliudė lovą, širdis pradėjo sunkiai, skausmingai daužytis. Ji žiūrėjo, kol vaizdas ėmė lietis, o gerklė prisipildė ašarų. Giliai atsikvėpusi pasilenkė ir paėmė pinigus, kuriuos Vilsonas buvo numetęs ant čiužinio.

      Šimtą dolerių dvidešimtinėmis.

      Ketė nežinojo, kiek dabar kainuoja kekšės, bet taip jis išreiškė savo požiūrį.

      – Būk tu prakeiktas, – sumurmėjo ji, trūksmingai, lėtai įkvėpė, stengdamasi negalvoti, kad Vilsonas kliudė jos savimeilę.

      Širsdama ant savęs Ketė įmetė pinigus į stalčių ir, ištraukusi iš po lovos lagaminą, baigė krautis daiktus. Neskubėdama ji nuėjo į darbo kambarį dar sykį pažvelgti į monitorių. Mirksintis taškas nejudėjo – tai gerai, tačiau dabar jis buvo atsidūręs vidury tuščios erdvės.

      Per daug pavargusi ir įskaudinta, kad galėtų apie tai galvoti, Ketė išjungė kompiuterį ir nusinešė jį į miegamąjį. Po keleto minučių jau buvo lovoje, nustačiusi žadintuvą šeštai valandai. Ji užmerkė akis ir beviltiškai bandė užmigti. Negalėjo pamiršti skausmo Vilsono veide, o gal to, kad pati jį sukėlė. Apsivertė ant kito šono, piktai pakamšė pagalvę, tada, pasitelkusi per daugelį nusivylimo ir sielvarto metų įgytus įgūdžius, išvaikė visas mintis iš galvos ir užmigo.

      2

      Negalėdamas atsitokėti po Ketės suduoto smūgio Vilsonas iš jos buto nuvažiavo tiesiai į biurą.

      Dieną turės pasirūpinti Poliu Biču, vienu tokiu už užstatą paleistu tipu, kuris nepasirodė teisme, privalės jį surasti ir atsigabenti. Kaip visada, po marškiniais segėjo neperšaunamą liemenę, ant kaklo nešiojosi pasikabinęs ženklelį. Vienoje apsiausto kišenėje buvo dujų balionėlis, kitoje – elektrošoko prietaisas, už nugaros prie diržo prisegti antrankiai, pistoletas – antpetiniame dėkle.

      Bičas buvo suimtas už įsilaužimą – jau trečią kartą. Sutikdamas išleisti Polį jis turėjo suprasti, kad šis žmogus nelinkęs mokytis iš savo klaidų.

      Vilsonas išsitraukė Bičo bylą ir jau ėjo iš biuro, kai pasirodė sekretorė Lekvin Boldvin.

      Lekvin buvo šimto aštuoniasdešimt trijų centimetrų ir devyniasdešimties kilogramų gražuolė iš Jamaikos, apie viską turinti savo nuomonę, taip pat ir apie Vilsono viengungystę. Ji dirbo pas jį jau ketverius metus, buvo geriausia jo kada nors turėta sekretorė ir kasdien apie tai primindavo.

      Nors jis neaptarinėjo su ja asmeninių reikalų, Lekvin žinojo, kad jos bosas yra susižavėjęs Kete Diuprė. Žinojo, kad juodu susipažino per Kalėdas, kad jis vidurnaktį išlėkė į Vakarų Teksasą padėti Ketei, kai ši rado geriausios draugės Maršos Benton kūną. Ji žinojo, kad Vilsonas sekė paskui Ketę Diuprė į Meksiką ir pagelbėjo sučiupti Maršos žudiką. Todėl vos metusi žvilgsnį suprato, jog Vilsonas Makėjus šiandien prastai nusiteikęs, o kalta dėl to, žinoma, Ketė.

      – Labas СКАЧАТЬ