Feraros žmona. Sarah Morgan

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ jos nepastebės. Kristianas tikriausiai pasiteiravo visuose oro uostuose. O gal jam buvo prieinami keleivių sąrašai.

      Dar gyvenant kartu jo įtakos mastai versdavo Lorelę tik žiobtelėti iš nuostabos. Darbe Lorelė nuolatos susidurdavo su įžymybėmis bei turtuoliais, tačiau Ferarų šeima nepaliovė stebinusi.

      Toks kurį laiką buvo jų gyvenimas kartu. Spindintis, be trukdžių, pilnas beribės galios ir malonumų. Lyg visą gyvenimą būtum miegojęs ant grindinio, o dabar kristum į pūkų patalus.

      Pamačiusi, kad jis stovi prie trapo, Lorelė vos nesuklupo. Nematė jo nuo tos dienos. Tos siaubingos dienos, kurią prisiminusi vis bėgdavo į vonią išsivemti.

      Kai Daniela primygtinai prašė laikytis duoto pažado būti vyriausiąja pamerge, Lorelė turėjo atkreipti jos dėmesį, kad šis prašymas paveiks juos visus. Manė, kad dėl draugystės padarytų bet ką, tačiau suprato klydusi. Deja, per vėlai ėmė blaiviai mąstyti.

      Lorelė iš rankinės išsiėmė saulės akinius ir juos užsidėjo. Jei jau jis taip, ji irgi nenusileis.

      Sunerimęs lėktuvo pilotas stovėjo jai už nugaros, visi keleiviai susikaupę stebėjo, kas gi čia vyksta, o ji pakėlė smakrą ir žengė pro atdaras duris.

      Po vėsių Londono ūkanų netikėtai smogė karščio banga. Svilino saulė, apšviesdama kiekvieną jos nenoromis žengiamą žingsnį. Aukštakulniai trinksėjo metalo pakopomis, ir Lorelė iš visų jėgų laikėsi įsikibusi turėklų, kad nenusiristų žemyn. Lyg žengtų į pragarą, o jis lauktų ant bituminio tako kaip pats velnias – aukštas, bauginantis, neįtikėtinai ramus, apsuptas apsaugos vyrų tamsiais kostiumais, pagarbiai atsitraukusių, tik ir laukiančių jo įsakymų.

      Buvo visai kitaip, kai ji atvyko čia pirmą kartą, kupina jaudulio ir svajonių. Lorelė pamilo šią salą ir jos žmones.

      Ypač vieną žmogų.

      Šį vyrą.

      Lorelė matė jo akis, tačiau tai buvo nebūtina: ir taip žinojo, apie ką jis galvoja. Pajuto nerimą – suprato, kad jis, kaip ir ji, vėl pasinėrė į praeitį.

      – Kristianai, – paskutinę sekundę prisiminė, kad reikia kalbėti šaltai ir abejingai: – Be reikalo metei dar vieną didžiulės svarbos sandorį ir atvykai manęs pasitikti. Iš tiesų, nesitikėjau, kad sutiksi mane su fanfaromis.

      Jo sučiauptų juslių lūpų kampučiai virptelėjo.

      – Kaip galėčiau nepasitikti savo brangios, mylimos žmonos?

      Po dviejų beprasmių metų susitikti su juo akis į akį buvo tikras iššūkis. Tačiau dar didesnis iššūkis buvo nenumaldomas alkis, kuris degino paširdžius, bei didžiulis užslėptas geismas, kuris, kaip ji buvo įsitikinusi, išgaravo kartu su jos iširusia santuoka.

      Staiga ją užplūdo neviltis, nes pasijuto lyg išduodanti įsitikinimus.

      Taip jaustis ji nenorėjo.

      Kristianas Ferara buvo abejingas, atstumiantis, bejausmis šunsnukis, kuriam jos gyvenime nebeliko vietos.

      Ne, neabejingas. Ji tuojau prisipažino klydusi. Visai ne toks.

      Tiesa, būtų paprasčiau, jei jis būtų abejingas. Bet kuriai tokiai pat jautriai kaip Lorelė Kristiano įnoringas, netramdomas siciliečio temperamentas būtų beprotiškai patrauklus. Jis suviliojo ją savo žavesiu, neslepiamu vyriškumu ir atkakliai neleisdamas jai pačiai slapukauti. Priversdavo ją būti atvira – tokia ji nebūdavo su niekuo kitu.

      Dabar Lorelė džiaugėsi, kad saulės akiniai lyg ir pridengia. Nebuvo iš tų, kurie išsipasakoja kiekvienam. Visada stengdavosi atsiriboti. Kad juo pasitikėtų, turėjo sukaupti visą drąsą, dėl to jo išdavystė ją dar labiau sukrėtė.

      Ji to nepastebėjo, tačiau jis tikriausiai mostelėjo ranka, nes privažiavo vienas automobilis ir durelės atsidarė.

      – Lipk į mašiną, Lorele. – Nuo bejausmio balso kūnas sustingo ir ji sustojo. Net nebegalėjo pajudėti.

      Lorelė spoksojo į prabangų ir akivaizdų Ferarų šeimos sėkmės įrodymą.

      Buvo tikimasi, kad ji nedvejodama lips į vidų. Jo norai turi būti pildomi besąlygiškai, nes taip darė visi kiti. Savo pasaulyje – kurio dauguma žmonių net negalėjo įsivaizduoti – jis buvo pats galingiausias. Kristianas sprendė, kas turi įvykti ir kada.

      Trečioji mano klaida, kad čia grįžau, – pagalvojo Lorelė. Pyktis, kurį laikė užgniaužusi dvejus metus, ėdė ją lyg rūgštis.

      Ji nenori lipti su juo į automobilį.

      Ji nenori jaustis uždaryta toje nedidelėje erdvėje kartu su juo.

      – Nekaip jaučiuosi po kelionės lėktuvu. Ketinu šiek tiek pasivaikščioti po Palermą, o tada važiuoti į viešbutį. – Ji buvo užsisakiusi kambarį viešbutėlyje, kuris tikrai nebūtų pastebėtas Ferarų šeimos. Viešbutėlyje, kur ji galėtų atsigauti nuo emocinės įtampos po vestuvių.

      Jis iškošė pro dantis.

      – Lipk į mašiną, o jei ne, pats tave įlaipinsiu. Tik vėl pridaryk man nemalonumų žmonėms matant, ir tuojau pasigailėsi.

      Vėl. Žinoma, ji pasielgė kaip tik taip. Sumalė jo vyrišką garbę į dulkes, ir jis niekada neatleis.

      Tiesiog puiku, ir ji jam niekada neatleis.

      Neatleis, nes jo nebuvo šalia, kai jai labiausiai reikėjo.

      Lorelė negalėjo nei atleisti, nei pamiršti, bet tai buvo nebesvarbu, nes ji nebeturėjo jokio noro atnaujinti buvusių santykių. Nebenorėjo lipdyti to, kas iširo. Šis savaitgalis skirtas ne jiems, o jo seseriai.

      Jos geriausiai draugei.

      Galvodama, jog tai yra svarbiausia, Lorelė palenkė galvą ir įsliuogė į automobilį džiaugdamasi, kad jo tamsinti stiklai paslėpė ją nuo spoksančių keleivių, kurie sėdėjo nosis prispaudę prie stiklo ir stebėjo, kas vyksta.

      Kristianas paskui ją įsėdo į automobilį ir durelės užsidarė. Pasigirdo patikimas spynelės dunkstelėjimas, priminęs, kad turtuolių Ferarų šeimos nariai visada taikinyje.

      Jis palinko į priekį ir ėmė itališkai kalbėtis su vairuotoju, smagi išraiškinga kalba apgaubė Lorelę švelniai lyg šilkas. Jis buvo ėmęsis tarptautinio verslo ir mieliau kalbėjo itališkai nei gomuriniu Sicilijos dialektu, kuriuo kalbėjo vietiniai, nors, reikalui esant, galėjo lengvai persiorientuoti. Tai, kad jai labai patiko klausytis, kaip jis kalba itališkai, buvo vienas iš mėgstamiausių jų pajuokavimų.

      Automobilis nuvažiavo ir kiti lėktuvo keleiviai pagaliau buvo išlaipinti.

      Lorelė jiems pavydėjo laisvės.

      – Kaip sužinojai, kuriuo reisu skrisiu?

      – Tikrai nori žinoti?

      Ne. Jei ir yra dalykų, kurių Ferarų šeima nežino, tai tik tie, kurie jų nedomina. Jų galios mastai gniaužė kvapą, ypač jai, atsiradusiai iš niekur. Niekam niekada СКАЧАТЬ