Geležies karalienė. Julie Kagawa

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ man pavyks susidoroti su netikru karaliumi, sugrįžti į savo šeimą ir gyventi įprastą gyvenimą, ar Ašui atsiras vietos jame? Aš – mirtingoji, jis – nemirtingas ir sielos neturintis fėjūnas. Kokia bendra ateitis mūsų laukia? Ilgainiui aš pasensiu ir numirsiu. O Ašas gyvens amžinai arba kol žmonių pasaulis jam taip atsipyks, kad paprasčiausiai pats atsisakys gyvasties.

      Aš užsimerkiau, dėl šios karčios tiesios sunkus akmuo užgulė širdį. Ašas svetimas čia, mirtingųjų pasaulyje. Jo vieta Niekadaniekada, tarp kitų į save panašių būtybių, kurie gimė iš mitų, košmarų ir vaizduotės. Jis tėra nuostabi nepasiekiama svajonė, pasakų herojus. O aš (nepaisant gyslomis tekančio tėvo kraujo) vis dar mirtingoji.

      – Megana, – švelniai pašaukė Ašas, – kas nutiko?

      Staiga suirzusi nuvijau šalin niūrias mintis. Ne. Aš nepasiduosiu. Ši istorija yra mano, tiksliau mūsų. Tad atrasiu būdą, kaip mudviem gyventi ilgai ir laimingai. Juk aš tiek daug skolinga Ašui.

      Kažkas dusliai dunkstelėjęs užšoko ant mauzoliejaus stogo ir ant manęs nuo lubų pasipylė dulkės. Užsikosėjusi pradėjau mosuoti ranka, mėgindama ką nors įžiūrėti pro šapų lietų.

      – Kas tai?

      Ašas dėbtelėjo į viršų ir prisimerkė.

      – Ženklas, kad mums metas eiti. Laikyk.

      Jis metė man kažką iš kitos akmeninės pakylos pusės. Daiktas blausiai sužvilgo, kai pagavau jį. Tai buvo dulsvas auksinis žiedas, nuimtas nuo skeleto piršto.

      – Štai tavasis simbolis, – sumurmėjo Ašas ir prieš atsitraukdamas nuo pakylos staigiu beveik nepastebimu judesiu dar kažką įsikišo į apsiausto kišenę. – Metas nešdintis iš čia.

      Jis atplėšė duris ir davė man ženklą išeiti. Kai šmurkštelėjau pro plyšį, iš viršaus ant peties užtiško kažkas šilto, drėgno ir lipnaus. Kilstelėjau ranką prie kaklo ir pabraukusi supratau, kad tai putotos seilės.

      Klaikiai išsigandusi grįžtelėjau ir pažvelgiau aukštyn.

      Virš mauzoliejaus kybojo baugus pavidalas: mėnesienos nušviestame danguje aiškiai mačiau pakumpusį raumeningą ir neabejotinai antgamtišką padarą.

      Tirtėdama kaip epušės lapas žvelgiau į milžiniško juodo šuns didumo sulig jaučiu raudonas akis, pro pražiotus nasrus styrančias peilius primenančias iltis.

      – Ašai, – išlemenau traukdamasi atatupsta, o siaubingas šuo nenuleido nuo manęs ugnimi liepsnojančio žvilgsnio. Dyrėjo į kumštį, kuriame spaudžiau žiedą. – Ar tai…

      Jis išsitraukė kalaviją ir patvirtino:

      – Taip, tai Grimas.

      Siaubūnas nukreipė akis į Ašą ir suurzgė, kad net žemė sudrebėjo, paskui vėl sužiuro į mane kraują stingdančiu žvilgsniu. Galiausiai pritūpė ruošdamasis šuoliui: po glotniu kailiu subangavo raumenys, iš nasrų dribo putos. Ašas pakėlė virš galvos kalaviją ir, nenuleisdamas akių nuo Grimo, kreipėsi į mane:

      – Megana, kai pasakysiu „bėk“, skusk tiesiai į jį, o ne nuo jo. Supratai?

      Nors tai man atrodė tolygu savižudybei, pasitikėjau Ašu.

      – Gerai, – sušnibždėjau ir dar stipriau suspaudžiau žiedą, jausdama, kaip akutė sminga į delną. – Aš pasiruošusi.

      Grimas sustaugė, paskui pratrūko kurtinamu lojimu, nuo kurio man vos neplyšo galva. Panorau užsikimšti ausis ir užsimerkti. Matyt, būčiau sustingusi iš siaubo, bet mane išjudino Ašo šūksnis:

      – Bėk!

      Ir aš šoviau į priekį, o šuo, prašvilpęs man virš galvos, su baisiu trenksmu nusileido kaip tik toje vietoje, kur ką tik stovėjau.

      – Skuosk kiek kojos neša! – vėl suriko man Ašas. – Turime dabar pat išsinešdinti iš kapinių!

      Už mūsų Grimas suriaumojo iš įtūžio ir pasileido į ataką.

      3

Prisiminimas

      Ašas nukreipė Grimo pusėn spindinčių skeveldrų krušą, ant siaubūno pasipylė lediniai durklai ir nusmailinti varvekliai. Jie dužo, atsimušę į raumeningą kūną, arba atšokdavo nuo jo, nepalikę nė įdrėskimo, tačiau tai suteikė mums kelias brangias sekundes atsiplėšti nuo persekiotojo. Mudu lėkėme tarp antkapių eilių, atsidauždami į kriptas, nardėme tarp angelų ir šventųjų statulų, o karštas Grimo kvėpavimas jau tvilkė nugaras. Jeigu būtume bėgę atvira vieta, baisusis šuo būtų per kelis mirksnius pavijęs ir sudorojęs mane kaip guminį žaisliuką. Laimei, dėl siaurų takų jam teko truputį sulėtinti tempą. Mudu su Ašu vinguriuodami skutome per kapines, o Grimas lipo ant kulnų. Galiausiai priekyje išniro balta betoninė tvora.

      Ašas pirmas pasiekė ją ir mikliai pritūpė, kad galėčiau pasinaudoti juo kaip pristatoma pakopa. Baimindamasi, jog kiekvieną akimirką šuo gali suleisti dantis į nugarą, stryktelėjau Ašui ant kelio ir puoliau ropštis viršun, kabindamasi nagais ir pasispirdama kojomis. Ašas liuoktelėjo ant tvoros, lyg kas būtų už lyno patraukęs, ir pačiupo mane už rankos.

      Nuo kurtinamo staugimo suspengė ausyse ir aš padariau klaidą – atsisukau. Tiesiai prieš akis išniro pražioti Grimo nasrai, į nosį tvokstelėjo karštas dvokus kvėpavimas, ant veido užtiško seilių. Ašas vos spėjo patraukti mane nuo tvoros krašto, kai iltys caktelėjo vos per kelis sprindžius nuo veido. Mudu sykiu nusiritome ant žemės kitoje tvoros pusėje ir ji, regis, net sudrebėjo nuo atodūsio, išsiveržusio man iš krūtinės.

      Gaudydama kvapą dirstelėjau į viršų. Grimas pritūpė ant tvoros, subaltakiavo į mane ir ruošdamasis šuoliui iššiepė nasrus, net iltys sublizgo mėnesienoje. Akimirką buvau įsitikinusi, kad jis liuoktelės žemyn ir sudraskys mudu į skutelius. Tačiau siaubūnas, paskutinį kartą suurzgęs, nusisuko ir pradingo mums iš akių: sugrįžo į kapines, kurias jam buvo pavesta saugoti.

      Ašas mėšlungiškai atsiduso ir atvirto į žolę.

      – Štai ką tau pasakysiu, – sušvokštė jis ir trumpam nutilo, užmerkęs akis, atsukęs veidą į dangų. – Su tavimi niekada neliūdėsi.

      Aš atgniaužiau tirtantį kumštį ir pradėjau apžiūrinėti delne tebegulintį žiedą. Papuošalas spinduliavo iš vidaus, jį supo stebuklinga aura, pulsuojanti emocijomis: tamsiai mėlyna žaižaravo sielvartu, skaisčiai žalia – viltimi, purpurinė – meile. Dabar, taip aiškiai jį matydama, pajutau sąžinės graužatį ir kaltę. Juk tai daug dešimtmečių trūkusios meilės simbolis, o mudu nesusimąstydami nudžiovėme jį iš kapavietės per akimirksnį.

      Конец ознакомительного фрагмента.

      Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

      Прочитайте эту книгу целиком, купив полную СКАЧАТЬ